Šešėlių saulė (✔)

29. Auka dievams

Prie senosios liepos Lilūna manęs jau laukė. Taip kaip buvome susitarusios. Pusseserė atrodė sunerimusi ir trypčiojo vietoje gniaužydama rankas. Nusišypsojo tik išvydusi mane, tačiau ir ta šypsena nepaslėpė to, kad atsitiko kažkas negero. Pagreitinau žingsnį.

– Nutiko kas? – paklausiau sustojusi šalia jos, medum kvepiančių šakų pavėsyje.

Ji timptelėjo jau ir taip išsipešiojusią savo kasą ir nusuko žvilgsnį šalin.

– Rūnas šįryt paaukojo Onisimą.

– Ką? – net riktelėjau, – Onisimą? Mūsų Onisimą? Kaip suprasti?

– Taip ir suprask. Gi žvalgas jis. Gi siuntė priešams žinias. Tai šį rytą Skirioto sargybiniai jį atitempė iki aukuro eglyne ir...

Nesugebėjau nieko ištarti. Stovėjau priešais Lilūną vis dar nedrįstančią pakelti į mane akių ir bandžiau suvokti ar taip apskritai gali būti. Tėtis aukodavo aukas dievams, bet tai būdavo jaučiai, ožiai, niekada žmonės. Skirioto brolis, mūsų buvęs kunigaikštis yra sudeginęs priešus karo žygiuose, bet... Priešus! Onisimas nebuvo priešas! Bent jau kokius pastaruosius penkiolika metų, kai mūsiškiai jį kaip vergą parsivežė iš karo žygio į Polocką. Dabar jis buvo toks pat savas kaip ir visi kiti. Buvo. Pranešinėti kalavijuočiams? Kodėl būtų turėjęs? Ne, aš tuo netikėjau. Taip negalėjo būti.

– Dėl ko jį... ?

– Kad būtų bausmė. Ir... – Lilūnos balsas tapo dar tylesnis. – Ir kad tau dievai padėtų.

Jutau kaip ima virpėti mano rankos. Kad man...? Rūnas tokiu būdu nori man padėti?!

– Nesąmonė!

Rudos kaip kaštonai akys pagaliau pažvelgė į mane. Ar ir ji mane kaltina? Aš juk neprašiau šito! Aš nuo pat pradžių sakiau, kad šešėliai – klaida, kad man nepavyks. Ir man niekaip nepadės tai, kad jie dėl manęs paaukos žmogų, kad uždarys mano brolį.

Širdis stabtelėjo. Pirma Onisimas, o tada...

– Turiu pasikalbėti su Skiriotu. Jis negali jam leisti taip elgtis.

Lilūna linktelėjo. Nieko nebepasakiusi pasileidau miesto link.

Pusiaukelėje vos nesusidūriau su Juna. Lilūnos nerimas atsispindėjo ir jos veide.

– Girdėjai? – paklausė ji.

– Apie Onisimą?

Linktelėjo.

– Taip. Einu pas Skiriotą.

– Aš su tavimi.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Atrodė, kad jis būtų mūsų laukęs. Sargybinis tik linktelėjo pasisveikindamas ir neklausęs ničnieko apie mūsų apsilankymo tikslą palydėjo abi iki salės. Įžengėme drąsiai ir tvirtai, bet tuomet... Dabar nenorėjau jo pamatyti. Šalia Skirioto, kaip tamsi pikta dvasia stovėjo Rūnas. Patenkintas, tiesus ir tikintis savo galiomis. Jo ilgi ūsai kilstelėjo jam turbūt nusišypsant, lyg dabar būtų apsidžiaugęs tuo, kad sugebėjo mus taip nemaloniai nustebinti. Vis tik nebesiruošiau leisti jam mane gąsdinti. Skiriotas nesakė nieko, lyg laukdamas, todėl be jokių mandagybių pradėjau nuo to, dėl ko ir atėjau.

– Kodėl nužudėte Onisimą?

Kunigaikščio kakta susiraukė.

– Nužudėme? Rinkis žodžius, mergaite. Onisimas buvo paaukotas. Kad tau pasisektų. Jis buvo žvalgas. Jo nėra ko jo gailėti.

– Žodžius aš pasirinkau teisingai. Jis nebuvo žvalgas, jį nužudę jūs niekaip man nepadėjote.

Skirioto pirštai suspaudė drožinėtos kėdės ranktūrius.

– Jūs manote, kad jis rašė tuos raštelius? – prabilo Juna. – Juk polockiečių ir tų iš šiaurės net raštas skiriasi, juk...

Kunigaikštis ir krivis abu sužiuro į Juną taip, kad ji iš karto nutilo.

– Kalbėk, kalbėk, išmintingoji žolininke, – ištarė Skiriotas. – Pasakok apie tai, kaip skiriasi kalbos, raštai, ieškok mūsų klaidų, paaiškink ką dar turėjome pastebėti. Ar ne per daug žinai, būdama tik paprasta žolininkė?

Ji tylėjo, tik žvilgtelėjo į mane, lyg ko prašydama, lyg perspėdama. Nesupratau jos žvilgsnio, bet tas, kuriuo žiūrėjo Skiriotas mane jau neramino.

– Kad čia atlėks Iglė buvau beveik tikras, bet kad ir tu... Na tai tiesiog puiku. Niekam nereiks eiti tavęs atvesti. – Tai ištaręs jis mostelėjo galva dviem sargybiniams stovėjusiems salės gale ir jie, nedelsdami žengė Junos link.

Ne! Ką tai reiškia?

– Skiriotai, – sušukau.

Sargybinių rankos susispaudė ant Junos pečių, o kunigaikštis netikėtai vikriai pašoko ir priėjo prie manęs. Jo anksčiau toks ramus melsvų akių žvilgsnis dabar lyg degė mėlyna liepsna.

– Aš tau kunigaikštis, mergaite, – iškošė jis per beveik sukąstus dantis. Akies krašteliu mačiau, kaip niekam nesipriešinančią Juną sargybiniai jau veda iš salės. – Tu nebandysi įsakinėti nei man, nei kriviui, tu atliksi tai kas būtina ir niekas daugiau nenukentės.

Ir nors Skiriotas kalbėjo tyliai, atokiau tebestovintis krivis pratęsė:

– Arba dievams reikės dar vienos aukos. O gal ir dviejų.