Šešėlių saulė (✔)

30. Kraujas

Tai taip neteisinga! Nekenčiau jų visų. Visų tų, kurie reikalavo iš manęs neįmanomo ir manė, kad aš jau vėluoju tai atlikti, o labiausiai Rūno ir Skirioto. Buvau tikra, kad visa tai ne dėl to, kad kas nors (bent jau Skiriotas) galvotų jog Juna ir Symantas gali būti išdavikai. Tai tik dėl to, kad jie priverstų mane paskubėti, nepaliktų kitos išeities, neleistų tiesiog pabėgti iš čia ir juos palikti likimo valiai. Nors tikrai tokia mintis aplankydavo. Pamažu dingo ta visada nešiota meilė „savo žmonėms", tas tikslas tęsti tėčio paliktą jų priežiūrą. Pastaruoju metu „mano žmonės" nepadarė man nieko gero. Vieninteliai iš tiesų „mano žmonės" buvo Symantas, Juna ir Luknė. Iš kurių du jau buvo išprotėjusio krivio ir jo klausančio kunigaikščio naguose.

Reikėjo pačios didžiausios savitvardos papasakoti Luknei, kad dabar ji kurį laiką nebepamatys ir savo mamos, tačiau mergaitė buvo drąsesnė už mane. Ji išklausė visko susiraukusi, susirūpinusi, o tada nusišypsojo – „vadinasi jie dabar kartu"? Nustebau. Jie kartu? O gal iš tiesų? Gal bent tiek Skiriotas buvo gailestingas. Ir tą akimirką aš net ėmiau jiems pavydėti. Jei jie kartu, jie turi daug daugiau negu aš. Ypač dabar. Kai vienintelės šalia tebuvo penkiametė mergaitė ir kartais iš Rūno šventyklos pasprunkanti Lilūna. Ne. Turiu liautis savęs gailėjusis ir pasistengti. Po galais, turiu pasistengti, kaip man nuolat sako visi, kuriems atrodo, kad aš stengiuosi per mažai. Šiandien vėl išbandžiau viską ką jau buvau bandžiusi su viltimi, kad galbūt bus geriau: kreipiausi pagalbos į Sniegę, į medžių dvasias, vėl nesėkmingai bandžiau pasikalbėti su Irdange, šį kartą bent jau nepasiklysdama, vėl buvau ant pilkapių, o dienos pabaigai dar paskerdžiau mažą baltą paršiuką upelyje. Nebuvo pilnatis, bet aš jau ir nesitikėjau, kad pavyks. Galop išsekusi ir nusikamavusi vis tik patraukiau namo. Kodėl man niekas nepavyksta? Kodėl pavyko tai košmariškajai Aijai, o ne man? Kodėl tada, kodėl ne dabar? O jei ir Dairis neteisus? Iš kur jis gali būti toks tikras, kad pavyks jei niekuomet neturėjo tokios laumės kaip aš? Vis tik jis buvo paskutinė viltis. Paskutinė. Gal dėl to taip ir nenorėjau jos griebtis.

Grįžusi išleidau Lilūną namo atgal į šventyklą. Šypsenos jos veide laikėsi vis prasčiau. Luknė jau miegojo, tik nebe savo kamputyje o kambaryje kur iki šiol miegodavo Juna ir Symantas. Gal bent taip ir ji galėjo būti bent truputį su jais. O aš likau viena. Visai visai viena.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Rodos tik sumerkus akis mane pažadino grubus beldimas. Pašokau ir akimirką nesupratau kur esu ir kas vyksta. Beldimas pasikartojo. Staiga suvokiau, kad Juna nebeprieis ir durų nebeatidarys. Vis dar svyruodama nuo taip grubiai išvaikyto miego sugriebiau rankeną.

Beveik sutemusio dangaus fone išvydau išsigandusį Ugio veidą ir... Bartą. Ugis laikė jo ranką persimetęs per pečius, o Barto veidu, per užmerktas akis, kapsėjo kraujas.

– Kas... – pralemenau pasitraukusi nuo įėjimo.

Ugis beveik nutempęs jį į vidų paguldė ant suolo. Vis dar lyg sapnuodama priklaupiau šalia ir virpančiais pirštais patraukiau krauju sulipusius Barto plaukus. Blakstienos taip ir nesujudėjo, akys liko užmerktos, tik giliai kilnojosi jo krūtinė.

– Bartai, – suspaudžiau jo pečius.

Lūpos vos vos prasivėrė, tačiau jokie žodžiai pro jas neišsprūdo. Vėl atsisukau į Ugį.

– Kas jam nutiko?

Šis gūžtelėjo pečiais.

– Visko nemačiau. Tik, kad jie pamiškėje susiginčijo dėl kažko, kaip supratau. Jis, Nirgundas ir tas jo draugas. Neprisimenu vardo. Tas dičkis. Tai tas jam ir užvožė. Iš pradžių lyg viskas buvo neblogai, o kažkaip kuo toliau, tuo blogiau. Tai pagalvojau, kad tu jį juk pažįsti, ir kai Junos nėra... Tu arčiausiai ką mes turim iki žolininkės.