Šešėlių saulė (✔)

6. Žolininkės

Kol Juna vaikų tetai tyliai pasakojo kaip dažnai ir po kiek jiems girdyti raminantį užpilą sėdėjau priešais juos ir klausiau berniuko kvėpavimo. Sesuo nepaleido jo rankutės nuo tada kai jis buvo ištrauktas iš gaisro. Abu žiūrėjo į mane tarsi stiklinėmis, negyvomis akimis ir tylėjo. Abu kvėpavo tyliai, ramiai, giliai. Ir mergaitė, ir berniukas. Bent dėl to apsidžiaugiau. Vis dar neįsivaizdavau kaip mažasis taip laimingai išgyveno. Net dabar prisimenant, atrodė, kad dar prieš Bartui šokant jo gelbėti jis turėjo būti uždusęs nuo dūmų.

Žinojau, kad vaikams bus geriausia jei visokie nepažįstamieji šiuo metu paliks juos ramybėje, tačiau man dar kai ką reikėjo išsiaiškinti. Vėl pažvelgiau į mergaitę:

– Ar matei, kaip kilo gaisras?

Ji tylėjo. Atrodė, kad net nesuprato, jog kažkas į ją kreipiasi,

– Ar mama neprižiūrėjo ugnies? O gal kas buvo atėjęs į jūsų kiemą, į namus šiandien?

Jos akys tebežvelgė kažkur į tolį. Buvau vėl beprasižiojanti, kai ji tyliai tyliai sušnabždėjo:

– Mano mama prižiūri ugnį. Aš renku uogas avietyne.

Tuo metu mūsų namų durys vėl atsivėrė ir vidun sugužėjo dar vienas būrelis žmonių. Vaikų teta skubiai padėkojo Junai, pasiėmė vaikus ir išėjo. Dvaselės rodytus vaizdus dabar reikėjo pamiršti. Mudvi su Juna vėl kibome į darbą. Šį kartą su gesintojų nudegimais. Visas vakaras buvo tarsi didelėje ūžiančioje smuklėje. Vyrai dūsavo dėl nelaimės, bandė paaiškinti kaip tokia liepsna įsiplieskė viduryje dienos ir dažniausiai kaltino nepatenkintą ugnies deivę, kalbėjo, kad turbūt gražioji pirklio žmona bus netvarkingai užlaikiusi ugnelę ir toji supykusi išėjusi pasivaikščioti. Kalbėjo kaip sunku bus jos vyrui, kai grįžęs iš kelionės neras nei žmonos, nei namo. Nesikišau į jų pokalbius, nebandžiau klausti ar jie ko nors kito neįtaria. Supratau, kad jei įtartų tikrai netylėtų ir tuo pačiu stebėjausi jų užmaršumu. Juk galėjo būti, kad pirklys, sugrįžęs iš savo tolimos kelionės, neras ne tik savo, bet ir aplinkinių namų, ne tik žmonos, bet ir vaikų, kurie galbūt kažkuo užklius baltųjų karių armijai.

Kai pabaigiau su paskutinio gesintojo žaizda, jis padėkojo ir pakilo išeiti. Stambus vyras jau žilstelėjusiais plaukais stabtelėjo tik jau netoli slenksčio, kur vis dar pasirėmęs į sieną stovėjo Bartas. Ne, aš nei akimirkai jo nepamiršau, aš tik taip nebenorėjau dar kaip nors išsiduoti ir būti ta kvailė mergaičiukė, kurią jis, kaip tada, prieš šešerius metus bandytų paguosti tuo, kad ji dar ras ką įsimylėti. Supratau, kad kvaila kaltinti jį dėl to kaip jaučiuosi, bet jį kaltindama jaučiausi bent truputėlį geriau. Vyras sustojo priešais Bartą, lyg norėdamas kažką pasakyti, tačiau nieko taip ir nepasakė. Tik šyptelėjo po tankiais ūsais ir lyg beveik tėviškai didžiuodamasis spustelėjo Barto ranką. Tada išėjo. Supratau, kad mudu ir vėl likome dviese. Nepastebėjau kur ir kada dingo Juna, tačiau pro mano akis nepraslydo slopinama, bet aiški skausmo išraiška Barto veide, kai vyro ranka pasitraukė nuo jo rankos.

– Na?

– Kas „na"? – turbūt tikrai nesuprasdamas ko klausiu pasidomėjo jis.

– Kur tu nusideginai?

Jis ir vėl šyptelėjo ta atsiprašinėjančia šypsena.

– Man viskas gerai.

Atsistojau nuo suolo ir žengiau artyn.

– Tik nereikia.

Tebežiūrėdama į jo akis atsargiai paliečiau jo riešą. Bartas susiraukė. Aš taip pat.

– Sėsk. Tuojau pat.

Jis pabandė nusijuokti, bet aš neketinau nusileisti.

– Jokių atsikalbinėjimų! – pasakiau ir parodžiau į tą pačią vietą prie stalo, prie kurios tvarsčiau kitų gesintojų žaizdas. Matyt jau supratęs, kad kitaip nebus, jis pakluso ir ištiesė ranką ant stalo. Ant jo riešo raudonavo tiesus, gana platus nudegimas. Nevalingai prikandau lūpą. Tie visi kiti, kurių žaizdas Junai padėjau tvarkyti... Jie aikčiojo, urzgė, jie turėjo rimtesnių nudegimų, tačiau jų skausmas prie manęs nelipo. O Bartas... Dabar jis paklusniai sėdėjo ir laukė, jo veidas vėl šviesus, spindintis ta kiek liūdna šypsena, tačiau net ir mano, visai nenusvilusi oda perštėjo. Pasitraukiau dubenėlį su tepalu artyn ir ėmiau kaip galėdama švelniau tepti ant žaizdos. Jis lėtai atsiduso ir šiltas jo iškvepiamas oras pajudino mano plaukus, atsimušė į mano kaktą.