Šešėlių saulė (✔)

2. Blogos naujienos

– Ir vis tik galėjai nutylėti, kad jį išgelbėjai, – ištariau norėdama nutraukti užsitęsusią tylą. Po išsiskyrimo su pasiuntiniu Bartas atrodė susikrimtęs.

– Tai nieko nebūtų pakeitę.

– Kaip ir tai, kad pasakei. Tik davei priežastį jam tavęs nemėgti.

Jo akys pervėrė kiaurai. Iki galo nesupratau, ką norėjo pasakyti šitas žvilgsnis, o jo įsikąstas smilgos kotas dar vikriau susuko ratą ore. Pagalvojau, kad neturėjau jam to sakyti. Jau seniau pastebėjau, kad net tokia smulkmena, kaip jo nemėgstantis, kad ir nepažįstamas žmogus, galėjo sugadinti Barto nuotaiką. Nors tiesą pasakius, per paskutines dienas jo nuotaika ir taip, rodos, jau buvo sugadinta. Kai kalbėdavomės, jis dažnai šypsodavosi, dažnai juokaudavo, tačiau kiekvieną kartą, kai stebėdavau jį, jam to neįtariant, atrodė, kad tose nuostabiai gražiose akyse tvyro tik neišsemiamo liūdesio ežerai. Ne vieną kartą bandžiau pasidomėti kas nutiko, bet kaskart jis tik draugiškai iš manęs pasijuokdavo ir pasakydavo, kad prisigalvoju nebūtų dalykų. Nebuvau įtikinta, bet galbūt atsakymas buvo pats paprasčiausias – jam tiesiog buvo nesmagu būti išsiųstam į tolimą mišką tik su manimi, kai ta, šalia kurios labiausiai norėjo būti, liko čia.

Jau beveik pasiekėme namus. Miškas pasibaigė ir vos išjojus į pievą Bartas, kaip visada, burbtelėjo „pasilik". Išties turėjo daugybę keistų įpročių. Šitą sakė paveldėjęs iš mamos, kuri tikėjusi, kad taip iš miško neparsivesi namo piktos dvaselės. Nors buvau pasiruošusi atleisti ir pateisinti visas netobulas jo savybes, dabar man tai pasirodė kvailoka – juk tam šiuo metu buvau aš, puikiausiai galėjau patvirtinti, kad paskui mus nesivilko jokia dvasia. Bent jau čia visiškai pasitikėjau savo sugebėjimais. Miške dabar mačiau tik vieną – jau pažįstamą, gelsvą, panašią į mešką dvaselę. Bet ši nė neketino mūsų sekti. Tik pažiūrėjo į mudu savo didelėmis apvaliomis akimis lyg atpažinusi. Ir aš jai nusišypsojau išsiduodama, kad matau. Dvasios beveik nebegąsdindavo – tikrai daug dažniau jos būdavo geros nei piktos.

Išvydusi savo namus ir vėl nebesulaikiau šypsenos. Rodos, ne taip ilgai jų nemačiau, bet spėjau pasiilgti. Nuo šios kalvos viskas atsivėrė kaip ant delno – saulės atšvaitais tviskantis ežeras ir miškų apsuptos kalvos, ant aukščiausios iš jų – medinės pilies bokštai. Aplink susispietę nameliai, toliau žaliuojantys laukai, o ant kalvos atokiau – medžiais nuo svetimų akių uždengta Perkūno šventykla. Mano namai, apsupti miškų ir pažįstamų dvasių sargybos, nepaisant visų kelionių, buvo pati brangiausia vieta pasaulyje.

Mums tik įjojus į gyvenvietę išgirdau džiugius vaikiškus balsus. Šaukdamos mane vardu artyn bėgo dvi mergaitės. Trumpam išsigandau, kad pavėlavome, tačiau jų abiejų, saulėje įdegę veideliai šypsojosi.

– Ar radai? Ar pasisekė? – viena per kitą klausinėjo, basomis skubėdamos neatsilikti nuo mūsų nestabtelėjusių žirgų.

– Taip, pasisekė, radau.

Viena net suplojo rankomis, o kita, nieko nebelaukdama, pasileido toliau. Jau supratau, kad skubėjo pranešti naujieną, kad Iglė štai ir vėl kažką išgelbėjo. Bet tiesą pasakius, jau erzino tas gelbėtojos vardas. Tada, prieš šešerius metus, kai svetimšalė regėtoja Aija užsiundė ant mūsų tas piktas dvasias juk ne aš priverčiau jas pasitraukti. Aš tik trumpam jas išvijau. Jei ne tėtis, Aija juk būtų ir vėl šešėlius iškvietusi. Iš pradžių prabudusi bandžiau tai visiems paaiškinti, bet niekas nenorėjo manim tikėti. Juk aš buvau mergaitė matanti dvasias, kas gi daugiau galėjo būti jų gelbėtoju? Tėtis, kuris taip ir nebesugrįžo? Brolis, iki tol taip niekada ir nepasižymėjęs kovose? Juna, apie kurią miestiečiai apskritai nežinojo nieko, tuo labiau to, kad tuo metu ji dar buvo laumė? Juk gal ir labiau įtikinama, kad ta didvyrė – krivio dukra, matanti dvasias ir ko gero dar gebanti jas iškviesti. Ta pati, kuri po viso šito ilgo žygių latgalių link, regėtojos užkeikta, liko tik kažkokiu pusiau miegančiu, nekalbančiu sutvėrimu visiems šešeriems metams, kol visas miestas augo ir toliau gyveno. Ne, iš tiesų mano nepelnytos šlovės priežastis buvo dar paprastesnė – jau žinojau, kad tų legendų apie mano vaidmenį miesto gelbėjime kūrimu ir pasakojimu visus tuos metus užsiėmė Lilūna. Taip, tai buvo mano pusseserės kaltė. Netgi galvojau, kad Lilūna ko panašaus ir tikėjosi, pasakodama ir perpasakodama vis gražesnes istorijas apie mano, Symanto, Junos ir tėčio keliones ieškant pagalbos dėl nežinia iš kur atsiradusių šešėlių naikinančių miesto žmones. Lilūna tikėjosi ir turbūt kikeno sau į saują įsivaizduodama, kaip viskas bus kai... Jei aš kada nors prabusiu. Iš tiesų ant jos už tai pykau. Visai nenorėjau šito nepelnyto dėmesio. Tačiau, nors nepelnytos pagyros man nepatiko, meilios šypsenos ir pasveikinimai, šūkčiojami iš kiemų mums prajojant, vėl privertė šypsotis. Su savo žmonėmis aš visuomet sutariau puikiai. Bent jau tai nepasikeitė. Per petį grįžtelėjau į Bartą.