Šešėlių saulė (✔)

43. Šiaurinis bokštas

Lilūna taip ir nesugrįžo. Nei tą vakarą, nei kitą rytą. Dar prieš tai kai mane pakvietė pas Skiriotą supratau kodėl.

Pravėriau sunkias medines pilies salės duris. Čia kaip visada karaliavo prieblanda, tačiau šį kartą kunigaikštis sėdėjo savo menėje vienas. Be draugų, be krivio, be sargybinių. Mane sutiko tik jo skaisčiai melsvos akys, pridengtos surauktų antakių šešėliais ir tyla. Nesulaukusi jokio ženklo vis tik žengiau vidun. Vėl pajutau, kaip krūtinėje ima tvinksėti pyktis, bet dabar iš tiesų nutariau klausyti pusseserės perspėjimų. Ji buvo teisi – negalima jo erzinti. Dabar jo rankose galia, jis turi tuos, kuriuos myliu.

Ir tik tada kai priėjau prie jo per keletą žingsnių jis mostelėjo ranka į kėdę priešais.

– Prisėsk.

Įsitaisiau kaip liepta. Kurį laiką laukiau, ką jis pasakys, bet Skiriotas tylėjo. Tarsi ne jis mane būtų kvietęs, bet aš būčiau pas jį kažko atėjusi.

– Kuo įtariate Lilūną? – paklausiau galop ramiu balsu.

Tie šešėliai ant jo akių lyg prasisklaidė ir kunigaikštis giliai atsiduso.

– Krivis ir viena vaidilutė liudijo, kad ji teikė žinias priešams.

Jo žvilgsnis nebeatrodė piktas. Jis žvelgė įdėmiai, lyg bandydamas įskaityti mano veide kažkokius atsakymus, lyg pats norėdamas juos man pateikti be žodžių. Bet taip aš nesupratau. Vėl kurį laiką padelsiau nesuvokdama ko jis iš manęs tikisi. Kad jam prieštarausiu? Kad su tuo neabejotinai sutiksiu? Kaip bebūtų, neatrodė nusiteikęs kalbėti pats. Gal tik todėl ir ištariau:

– Vaine, kaip atskiru žmogumi, tikėti negalima. Ji kartoja tik tai, ką pasako Rūnas. Manau kitos vaidilutės šito kaltinimo nepatvirtintų.

– Žinau.

Nustebusi išsitiesiau kėdėje. Žino ką? Iš kur? Dar ką tik taip tikėjęs Rūnu, dabar... Skiriotas atrodė paskendęs savo mintyse. Vėl pravėriau lūpas, bet jis tik kilstelėjo ranką ragindamas patylėti.

– Rūnas... Pastaruoju metu jis buvo mano artimiausias draugas ir patarėjas, bet... Kada paskutinį kartą kalbėjai su Lilūna?

– Vakar dieną.

– Vadinasi nežinai to, ką ji pasakė man šį rytą, ar ne?

Nežinojau kaip atsakyti į jo klausimą. Net neįsivaizdavau ką Lilūna galėjo jam šiandien pasakyti.

– Manau, kad tau tuomet pirmiausia pačiai reikia su ja pasikalbėti. Eik dabar, pasakysiu, kad tave įleistų.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Šiaurinis bokštas. Tik patekusi tarp keturių senų jo sienų stabtelėjau nedrįsdama toliau žengti. Čia paskutinį kartą buvau tuomet, kai ten viršuje, ten pat, kur dabar žinojau esant Lilūną, buvo uždaryta mano mama. Mama, kurios regėjimais tuomet nebuvo patikėta, kuri pasirinko nebelaukti artėjančio šešėlių atnešamo siaubo ir čia pasikorė savo ugniniuose plaukuose. Įkvėpiau dabar ruošdamasi čia sugrįžti. Ar šitie seni rąstai turi atmintį? Žengiau girgždančiomis pakopomis. Net jei jų atmintis jau sudūlėjo, mano tebebuvo gyva – lentos taip pat dejavo ir tada.

Staiga prisiminiau tą juodą figūrą matytą šalia mamos šitų sienų patamsyje. Kažkodėl užplūdo baimė, kad istorija kartojasi. Kad ta juoda dvasia ir dabar gali būti ten. O juk Lilūna jos nematys, Lilūna nesugebės apsiginti. Ėmus greičiau lėkti širdžiai ir pati paskubinau žingsnius. Negalėjau leisti, kad dar ką nors nenusineštų ta tamsa.

Jau gaudydama kvapą sustojau šalia durų. Jos dabar buvo kitokios, net ir tai prisiminiau – šviesesnio medžio. Šį kartą ir pasistiebti nebereikėjo, kad galėčiau pažvelgti pro grotas.