Šešėlių saulė (✔)

13. Rasų naktis

Tuomet taip ir nesupratau ką Sniegė galvojo apie mano istoriją. Jos žvilgsnis pasakė daugiau nei žodžiai. Žodžiai skambėjo maždaug taip: „niekaip aš keistai nežiūrėjau, tiesiog už tavęs pamačiau kažką ir pagalvojau, kad vilkas, o tai tikrai tebus tik sapnas, kas gi daugiau". Netikėjau ja. Visai netikėjau. O būtų reikėję tiek nedaug. Būtų reikėję tik numoti ranka ir pasakyti: „kodėl tu, Igle, vis prisigalvoji daugiau negu yra"? Ir būčiau nusiraminusi. O dabar dar ir ta istorija niekaip neišėjo iš galvos. Galbūt reikėtų dar pasikalbėti su Juna?

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Visgi ši diena nebuvo tinkama ilgiems pokalbiams su Juna. Būtent šiandien buvo rasos šventė. Net ir dabar, nenumaldomai artėjant karui, žmonės susirinko švęsti. Taip, tėtis sakydavo, jog nepaisant nieko – ar karas, ar netektis, ar badas, ar liga – ritualų laikytis reikia, dievų užmiršti nevalia. Bent tą Rūnas buvo iš jo išmokęs. Jis taip pat nesiruošė ko nors keisti. Iki vakaro krivis lyg tapo panašesnis į save. Nors bandžiau, vis dar nepavyko su juo naudingai pasikalbėti, tačiau tas keistas žvilgsnis ir baimė jo balse atrodė išnykę. Kai visi susirinko aplink, apeiginiu skiltuvu jis įžiebė ugnį, ir jau netrukus ant aukų kalno suliepsnojo aukštas, visą miestą ir mišką nušviečiantis laužas. Jis ir besileidžiančios saulės šviesa išryškino margus, šventiškus susirinkusiųjų rūbus, ne kas dien užsidedamus papuošalus, ir rankose spaudžiamas gėles. Visi žinojo, kad po po rasų augalai praranda savo gydomąsias savybes, todėl ne tik jie, bet ir Juna, visą dieną buvo išėję jų rinkti. Juk paskutinė proga papildyti atsargas. Žinoma ir aš galėjau eiti su ja. Dabar jau supratau, kad tai būtų buvęs geresnis pasirinkimas. Bet vietoje to nuėjau pas senąjį odininką. Juk žmonės visad sakydavo, kad jis išmintingas senolis, galbūt net sugebantis perprasti dievų mintis. Galvojau, kad gal jis galėtų man padėti su šešėliais.

Tačiau ir vėl suklydau.

– Tai, vaikeli, turi sulaukti pilnaties meto, ir tada, įbridusi iki pusės į rytuosna tekančią upę, paaukoti baltą paršiuką, – patarė jis.

Neprieštaravau, tik linksėjau žvelgdama į suvargusias, po susmukusiais raukšlėtais vokais pasislėpusias akis, drebančias rankas, lūpas, smakrą. Odininkas buvo jau per senas. Baltas paršelis – tradicinė auka Upiniui. Šis ritualas buvo skirtas skaidriam vandeniui palaikyti. Nė truputėlio netikėjau, kad to paties užtektų norint pasikalbėti su šešėliais. Be to, pilnatis ką tik buvo praėjusi ir nebuvau tikra, kad iki ateinant priešams sulauksime kitos.

Liūdnai atsidusau stebėdama į link dangaus kopiančią liepsną. Pastarosios dienos tebuvo virtinė prarastų progų. Ir visos jos prasidėjo nuo kelionės pas Irdangę. Kaip gailėjausi, kad tuomet sutikau su Junos pasiūlymu. Tiesą sakant, gailėjausi, kad sutikau su visais Junos pasiūlymais. Visais, pradedant nuo tos kelionės per miškus su Bartu. Mūsų brangiausioji Juna, tiesa, bent jau bandė ištaisyti mūsų klaidas su senąja beprote Irdange. Buvo pati pas ją nuėjusi, bet taip pat nieko nebepešė.

Ir šiandieną galima buvo pažymėti tik kaip dar vieną laiptelį vedantį pražūties link. Dar viena diena veltui. Stipriai suspaudžiau lūpas. Taip aiškiai jaučiau, kad viskas eina tik blogyn. Norėjau rasti priežastį dėl ko nors pasidžiaugti, bet kad ir kaip stengiausi ją sugalvoti, nepavyko. Symantas tikėjosi, kad mano nuotaiką pataisys ši šventė, bet... Ne, tai nepadėjo. Visuomet mėgau būti žmonių, bet šiandien... Šiandien jaučiausi kalta prieš visus tuos, kurie manim tikėjo, šiandien bijojau sulaukti klausimų apie tai kaip man sekasi, bijojau į tuos klausimus atsakyti ir išgąsdinti. Dėkojau dievams, bent jau dėl to, kad niekas dar tuo nepasidomėjo.

Žmonės, ne taip kaip aš, šį vakarą, rodės, pamiršo apie arėjantį pavojų. Šį vakarą miestas ošė, skambėjo, juokėsi, šoko ir dainavo. Ne taip kaip aš, miestas sakė: trumpiausią naktį nedera miegoti, nedera rūpintis dėl to, kas dar tik bus. Trumpiausią naktį reikia nušviesti laužų, bei žibintų šviesomis, gąsdinti piktas dvasias dainomis ir šokiais, šokinėti per laužą, gerti, valgyti, džiaugtis.