Šešėlių saulė (✔)

35. Prisipažinimai

Net nesupratau, kurioje savo pasakojimo dalyje atsiradau jam ant kelių, jo glėbyje, taip jaukiai apsupta jo šilumos. Nutilau ir užsimerkiau. Atrodė, kad pasaulis vėl pasitraukė. Niekur nebereikėjo skubėti, niekas nebegrėsė, viskas buvo gerai. Tol, kol jis buvo čia, šalia manęs, kol jaučiau jo kvėpavimą į savo plaukus, kol jaučiau jo rankas ant savo pečių ir nugaros viskas buvo gerai. Viskas buvo nuostabu.

– Aš taip norėčiau tave nuo viso to apsaugoti.

Barto balsas nuskambėjo taip, kad kažkur giliai suskaudo. Prisiglaudžiau prie jo krūtinės. Nenorėjau išgąsdinti, priversti pasijusti blogai, tiesiog... Tiesiog norėjau su kuo nors pasikalbėti, nes nors su Lilūna dabar bendravome daugiau, vis tik... Taip, žmogui, kurį pažinojau ne taip ir ilgai, pasakotis norėjau labiau nei merginai, su kuria užaugau. Galbūt vieninteliai dalykai, kurių šiandien nepapasakojau Bartui buvo Almės ir Dairio pasiūlymai. Tai turbūt ir buvo svarbiausia, bet nenorėjau, kad jis manytų, jog apie nors vieną iš jų galvoju. Kaip galėjau? Paaukoti nekaltą vandenų mergelei; palikti Bartą ir pasiduoti Dairiui. Ne. Pastaroji mintis dabar buvo pati baisiausia. Vėl pramerkiau akis ir pažvelgiau į jo stovyklavietę supantį mišką. Ar Dairis kažkur šalia? Ar stebi? Jei taip – ką galvoja? Ar dėl to, kad aš čia, Bartas nepakliūna į pavojų? Iš tiesų suvokiau, kad bet kokiu atveju pavojus jam yra. Čia – jis miško dievo valdose, arčiau manęs – Rūnas ir kunigaikštis, vis dar ieškantys žvalgų, kuriuos galėtų uždaryti ir nubausti. Net nežinau ko labiau bijojau. Dairis... Dairis buvo galingesnis, tas tiesa, bet piktesni, kerštingesni dabar atrodė mano žmonės. Vien tai, kad Rūnas išgelbėjo mane nuo to nepažįstamojo nepadarė jo mano draugu. Aš tebuvau jam reikalingas įrankis, kurį jis tikėjosi valdyti laikydamas Juną ir Symantą uždarytus. Nebeturėjau pasirinkimo bėgti. Buvo tik du keliai – iškviesti šešėlius arba leisti visiems žūti. O Bartas?

Truputį atsitraukiau ir pažvelgiau į jo veidą.

– Tau čia pavojinga.

Jis šyptelėjo.

– Nesirūpink.

Stebėjau savo pirštus vienodai, lėtai judančius pirmyn–atgal ant jo peties.

– Išvyk iš čia.

Jis prunkštelėjo.

– Viskas? Atsibodau?

– Nejuokauk taip. Man baisu dėl tavęs. Prašau.

– Dar anksti.

– O kai bus per vėlai?

Bartas atsiduso, lyg rengdamasis pasakyti kažką svarbaus.

– Igle... – jo akys staiga tapo tokios liūdnos. Jo pirštai pakilo nuo mano peties ir švelniai švelniai perbraukė per smilkinį. Net sulaikiau kvapą. Kas, Bartai? Lūpos vis dar neprasivėrė, tik aižėjančių smaragdų akys žvelgė į mane, lyg iki pat vis greičiau plakančios širdies. Jaučiau jo liūdesį, nors nesupratau jo priežasties. Jo ilgesį... Ilgesį ko? Visa aplink skilinėjo skausmingais trūkiais ir dabar aš tenorėjau, kad jis nusišypsotų, vėl mane apkabintų, pasakytų, kad galop viskas bus gerai. O šiuo metu jo žvilgsnis tik gąsdino. Ne, nesakyk man nieko baisaus! Apsivijau jo kaklą ir pabučiavau jo lūpas. Akimirką jis tarsi nustebo, tačiau kalba apie kažką baisaus baigėsi, lūpos prasivėrė tik bučiniui, niekam daugiau. Jo rankos prirakino mane arčiau savęs, bet čia aš ir tenorėjau būti. Su tuo kurį taip myliu, su tuo, su kuriuo taip gera nepaisant nieko.

  ☼ ☼ ☼ ☼ ☼  

Vėl išsliūkinau į kiemą. Niekas nepadėjo: nei Rūnas, nei Irdangė, nei dvasios, nei Sniegė... Ji iš tiesų stengėsi – vakar surado dar vieną miško dvasią, kuri pasižadėjo man padėti, tačiau... Tačiau štai atėjo šiandien ir ta būsima pagalbininkė dingo kaip į vandenį. Su seseria laukėme pusę dienos, bet ji taip ir nepasirodė. Ir nebepasirodys. Sniegė buvo tikra. Matyt kažkas ją išgąsdino ar privertė pakeisti planus. Kartais dvasios būdavo dar mažiau patikimos nei žmonės.