Šešėlių saulė (✔)

42. Trys dienos kelio

Jau iš toliau išvydau atskubančią Lilūną. Ji žvilgtelėjo į Luknę vis dar glostančią lūšiuką ir nieko neištarusi, tik sugriebusi mane už rankos, nusivedė į namą. Juodas nerimas užtvindė visa aplink. Neprisiminiau kada mačiau ją tokią susirūpinusią.

– Kas nutiko?

Iš karto pagalvojau apie tai, kad Rūnas galbūt ką nors paaukojo. Juna? Symantas? Bet Lilūna neskubėjo atsakyti, tebežvelgė į mane tokiu sunkiu grėsmingu žvilgsniu.

– Ar girdėjai apie Skirioto žvalgus?

Papurčiau galvą.

– Kalavijuočių kariauna – maždaug trys dienos kelio nuo mūsų.

Pajutau kaip linksta keliai. Atsisėdau. Aš nebeturiu laiko. Visai nebeturiu laiko. Vėl pakėliau akis į Lilūną ir supratau, kad tai dar net nebuvo viskas ką ji norėjo pasakyti. Ir buvau teisi.

– Dėl Rūno... – kalbėjo toliau. – Aš neturėčiau čia būti. Aš pabandysiu grįžti kuo greičiau, nes jam kils įtarimų. Jis tikrai visai pamišo ir mes visos, gal išskyrus Vainę, tai matome.

– Kodėl? Ką jis padarė?

– Ką jis planuoja padaryti greičiau. Jis reikalauja iš Skirioto aukų. Kad jis atiduotų visus svetimšalius, kad atiduotų Juną. Jis sako, kad juos metas paaukoti, kitaip nieko nebus. Kitaip tau nieko neišeis.

Širdis lyg trumpam stabtelėjo. Ką? Juną? Lilūna tęsė.

– Jis mano, kad tu tyčia nekvieti šešėlių, kad tu apsimetinėji, ir tave reikia paraginti.

– Tai netiesa!

– Aš tai žinau, bet jie...

– Skiriotas ruošiasi su tuo sutikti?

Ji atsikvėpė ir papurtė galvą.

– Nežinau. Tikiuosi, kad ne. Rūnas... Rūnas dabar atrodo ir elgiasi tikrai keistai, kunigaikštis į jį žiūri įtariai, bet...

– Aš turiu pas jį nueiti.

Lilūnos rankos staiga įsirėmė į mano pečius neleisdamos man pakilti.

– Nedrįsk! Jei tau rūpi jų gyvybės, neerzink kunigaikščio. Prašau. Geriau tegul jis mano, kad leidi laiką ieškodama išeities, o ne ginčydama jo sprendimus. Vien tik dėl to jis gali sugalvoti juos atiduoti Rūnui. Vien tam, kad įrodytų savo galią. Tu jo nebepažįsti, Igle. Tuo labiau nebepažįsti Rūno.

Žvelgiau į ją jausdama kaip mane užpildo neviltis.

– Tai ką man daryti?

– Pradžiai truputį nusiramink. Esu tikra, kad šiandien kunigaikštis tikrai nieko nedarys, jei jo neprovokuosi. Jis ir Rūnui sakė, kad duotų jam dar vieną dieną apmąstyti.

Jaučiau kaip virpa visas mano kūnas. „Paraginti" mane? Nužudant žmogų, kurį myliu? Kokiu būdu tai mane paragins? Kaip aš galiu ko nors imtis gelbstint tuos, kurie man taip grasina? Kodėl turėčiau juos gelbėti?

– Aš dar turiu šį tą išsiaiškinti, – kalbėjo Lilūna. – Apie Rūną. Viena jaunoji vaidilutė norėjo apie kai ką pasikalbėti. Gali būti, kad vakare arba ryt iš ryto dar ateisiu iki tavęs ir vėl aptarsime ką daryti. Gerai?

Tylėjau. Vis dar bandžiau suvokti kas nutiko. Kad tuoj, jau visai netrukus nutiks tai, ko tikėjausi išvengti. Nepaisant visų nesėkmių, stebuklingai tikėjausi išvengti. O, jei tai tebūtų blogas sapnas iš kurio galėčiau pabusti!

– Igle?

– Ką?

– Pažadėk, kad nepadarysi nieko neprotingo.

– Ko?

– Neisi pas Skiriotą, neisi pas Rūną, nebandysi eiti gelbėti Junos ir Symanto... Dievai, aš negaliu visko išvardinti. Tik tikiuosi, kad nepasiduosi savo jausmams kaip visada.

– Kaip visada?

Lilūna atlaidžiai šyptelėjo.

– Pamatysi, galų gale viskas kažkaip išsispręs. Aš tikiu. Suprantu, kad baisu, bet aną kartą viskas baigėsi gerai, ir šį kartą....

– Gerai? Lilūna! – surikau tarsi staiga prabudusi iš košmaro. – Ar gerai buvo tai, kad žuvo mano tėvai, tavo mama, mūsų močiutė? Kad šešėliai pasiėmė pusę mūsų žmonių? Kaip tai – „gerai"?

Atrodė, kad jos veide vis tik nesuvirpėjo joks raumenėlis.

– Bet likusi pusė išgyveno. O neturėjo. Pagal Aijos planą neturėjo. O tu jai sutrukdei. Net nežinodama, kad galėtum. Dabar mūsų padėtis daug geresnė. Rūnas paaukojo tik vieną žmogų, ir esu beveik tikra, kad daugiau nepaaukos. O tu žinai, kad sugebėsi. Aš žinau, kad sugebėsi. Gal tereikia rasti pagalbininką. Ir galbūt tai pavyks jau šiandien. Aš dar sugrįšiu.

Tuomet ji pasilenkė prie manęs, apkabino per pečius ir pabučiavo į skruostą. Galvoje dabar atrodė tuščia. Jaučiausi lyg tebūčiau sielos lukštas sklendžiantis ten, kur pučia vėlias.