Šešėlių saulė (✔)

46. Audra

Kai pasiekiau savo namus dangus vis labiau niaukėsi. Atrodė, kad artėja audra. Ant kelio prasilenkiau su Vailentu. Jis dar čia? Tuomet pamačiau, kad mūsų kieme stovi Juna ir žvelgia į jį nueinantį. Jos veide susimetė nerimo raukšlelės. Stabtelėjau. Ėmė lyti. Priėjau arčiau.

– Kas nutiko? – paklausė ji.

– Nieko ypatingo, – sumurmėjau. Dabar turėjau jos vengti, jei ji supras ką ketinu daryti, buvau beveik tikra, net ir dabar bandys pasiūlyti dar palaukti. Ir galbūt mane įtikins. Negalėjau leistis įtikinama. Tačiau tas jos nerimas žvilgsniu lydint Vailentą... – Ką tas čia veikė? Maniau jo jau seniai čia nėra?

Ji numojo ranka.

– Nieko. Sugalvojo dar perduoti Bartui žinutę.

Krūptelėjau išgirdusi vardą kurio mielai dabar būčiau negirdėjusi.

– Žinutę? Kokią?

Juna žvilgtelėjo į mane, tarytum kiek susierzinusi.

– Gal jau nebestovėkime lietuje?

Ji apsisuko ir žengė namų link. Aš dar delsiau. Nebebuvo laiko lietui, pastogei, pokalbiams – man reikėjo pas Dairį, bet... Vailento žinutė Bartui? Kažkodėl tai pasirodė be galo svarbu. Greitu žingsniu nusekiau paskui ją į vidų.

– Juna?

– Ką?

– Kas per žinutė?

Ji atsiduso lyg suerzinta mano klausinėjimo.

– Aš jam ir perduosiu, tau per daug reikės aiškinti.

Bet tas vengimas pasakoti mane tik dar labiau neramino. Atrodė, kad tai dabar pamatė ir ji. Junos lūpos kilstelėjo neryškiai šypsenai.

– Tau būtinai norisi žinoti? Na gerai. Tai dėl šitos Koros. Pameni?

Linktelėjau.

– Tada prisėsk. Vienu sakiniu nepaaiškinsiu.

Paklusau ir klestelėjau priešais ją ant suolo.

- Vailentas prašė Bartui perduoti, kad Kora jam melavo dėl savo pranašysčių.

– Kokių pranašysčių?

Juna pasislinko arčiau.

– Ta istorija yra tokia, tuomet. Aš, Kora, Vailentas, Bartas anksčiau buvom draugai. Mudvi net keliavom kartu su jais kurį laiką. Deja, jie visi žinojo kas aš tokia, ir mes visi žinojom kas tokia Kora. Mes ne šiaip sau ją vadinam ragana. Ji iš tiesų tokia yra. Kora mėgsta girtis savo sugebėjimais, o ypač tuo, kad moka nuspėti kada kas mirs. Gana tiksliai netgi. Bent jau pati taip sako. Aš nesu tuo taip įsitikinusi, bet šitie du ja, rodos, tiki. Ir... Na, pasirodo ji prieš keletą mėnesių Bartui yra pasakiusi, kad jis mirs iki šio rudens.

– Ką?!

Juna šyptelėjo, tačiau toje šypsenoje pasirodė ir kažkas pikto.

– Ji pavydi ir kerštinga moteris. Pavydėti ji visada turėjo dėl to. Savaime suprantama, kad ji melavo. Būčiau iš karto tai supratusi, jei jie būtų man pasakę, bet... – Juna atsiduso. – Tie kvaili kai kurių žmonių įsitikinimai. Kora paskui pati prisipažino Vailentui, bet Bartas iki šiol apie tai nežino.

Suraukiau kaktą. Jis iš tiesų tuo tikėjo? Tikėjo. Juk taip. Staiga tiek daug dalykų tapo aiškūs: kodėl esu jo paskutinė mylimoji; kodėl jis liepė man pažadėti, kad ir toliau laimingai gyvensiu be jo; kodėl sakė, kad vis tiek jį prarasiu; kodėl teigė, kad tiesiog nenorėjo manęs skaudinti. Po galais!