Šešėlių saulė (✔)

49. Tamsa

Tą naktį aš juos sapnavau. Jei tai buvo sapnas. Stebėjau juos atjojančius per mišką, per sutemas. Stebėjau besileidžiančios saulės atšvaitus nuo jų blizgančių šarvų, aštrių ginklų, dažytų skydų. Girdėjau riksmus sava kalba tų, kurių kaimą prijojo baltoji armija, mačiau kaip lengvai sminga svetimšalių ašmenys į užpultųjų kūnus, kaip į tokią savą žemę geriasi kraujas. Galop girdėjau kaip visa nutyla, kaip tarp tuščių pastatų stogų užgimsta liepsnos, kaip jos ima šnabždėti, ūžti, kaukti. Stebėjau kaip nebelieka nieko, tik pelenai. Kaip žudikai traukia toliau. Mūsų link.

Rūnas stovėjo prie aukuro ir, pildamas iš dėželės Dairio duotas dulkes, stebeilijo į mane. Nusisukau.

– Jei tik galėčiau tai pakeisti... – ištarė jis. Pakėliau galvą norėdama jį nutildyti. Šalia jau stovėjo miško dievas.

– Susikaupk.

Jų abiejų artumas pykino. Tas, kurio rankoje laikomas peilis sustabdė jo širdį. Tai, kad ne jis davė tokį įsakymą, kaltės nelengvino. Rūnas suprato viską, kuo rizikuoja kviesdamas tai, su kuo gali nesusitvarkyti. Privalėjo suprasti. Jo kaltė buvo pati didžiausia. Dabar jis žiūrėjo į Dairį jo nepažindamas, tarsi niekuomet nebūtų jo matęs. Turbūt matęs ir nebuvo.

Dairis rodėsi per daug nesusirūpinęs tuo, kad beveik neprisiverčiau į jį pažvelgti. Galbūt visos jo laumės taip elgdavosi pirmą dieną, ir tik paskui imdavo jį dievinti. Tik aš niekuomet tokia nebūsiu, aš jau per daug apie jį supratau.

Trumpam atsisukau į jo veidą. Vėl pamačiau, kaip jame įsirėžia pasididžiavimas – jo laumė. Juk tas aš dabar buvau? Priklausiau jam, buvau jo? Kažin ar labai įdomu buvo žaisti su manimi stebint ko reikėtų, kad galop jam pasiduočiau?

– Dabar ramiai, – tyliai ištarė jis.

Aplink aukurą ėmė sklisti dūmai. Tai iš karto atrodė labai neįprastai. Juoduma vis tirštėjo, augo, kilo. Ugnies šviesa užgobta aptemo. Šešėlio juoduma jau virto žmonių figūromis. Dar, rodos, neseniai aš taip tikėjausi jų niekada nebepamatyti, o dabar... Dabar šypsojausi. Viskas juk dėl jų.

Žengtelėjau atgal, bet atsitrenkiau į Dairio krūtinę.

– Nebijok. Tik tu viena dabar gali juos valdyti. Tik tavęs vienos jie klausys. Tu – pats gražiausias mano kūrinys, tu gali įsakinėti protėvių dvasioms. Užsimerk ir pabandyk.

Paklusau. Po užmerktais vokais užplūdo tamsa. Tirštoje juodumoje girdėjau tylius nesuprantamus balsus, mačiau tamsoje mirgančius lengvus juodus jų kūnus. Jie visi, daugybė jų savo anglies juodumo akimis, žvelgė į mane. Visi laukdami, tikėdamiesi užduoties, klausė. Dabar supratau, kad su jais net nereikėjo žodžių. Jie suprato iš karto.

Nerimas nuslopo ir tamsa prieš akis išsisklaidė. Pamačiau žalius mūsų miško medžius, ir per šakas besiskverbiančią saulę. Išgirdau kanopų bildėjimą drėgna po audros žeme. Tai jie – raiteliai artėjo mūsų link. Laukiau. Per lapus juos išvydau – tą brolio apibūdintą tamsos armiją. Tą pačią kaip sapne. Tačiau dabar jie nebebuvo tamsa: šviesūs jų apsiaustai su raudonais kalavijais, lyg jau pranašaujančiais išlietą jų kraują, blizgus metalas ant jų kūnų tam, kad būtų galima lengviau juos sugaudyti miško gūdumoje... Šita armija nebebuvo tamsa. Tamsa buvau aš. Aš ir mano juodi šešėliai.

Mūsų buvo daugiau. Mūsų akys, laukdamos, stebėjo artėjančius. Mes nekantravome.

Galop ir raiteliai mus išvydo.

Džiaugsmas užliejo sielą. Visi kaip vienas, kalavijuočiai staiga sustojo. Nustebę, išsigandę, lyg netikėdami tuo ką mato. Jaučiau, kaip jie kovoja su baime, su noru tuojau pat apsisukti ir bėgti, bet... Bet taip juk nebus. Tarp jų taip pat turi būti išdidžių kvailių, kurie kaip ir Rūnas, mano, kad yra pakankamai stiprūs atsilaikyti prieš bet ką.

Buvau teisi. Kažkuris tarp jų garsiai suriko ir jie, lyg būtų atradę drąsos, nors iš tiesų akimis pilnomis siaubo, pasileido į priekį. Nusišypsojau. Nusišypsojo ir šimtai juodų lūpų. Įkvėpiau saldžios baimės. Pirmas virpantis kardas kirto į šešėlį.

Mums net nereikėjo priešintis, net nereikėjo pulti. Užteko ginklui tik prisiliesti, ir jį laikančiojo gyvybė, lyg iščiulpta tamsos, paliko sunkų geležimi kaustytą kūną. Bet jie nepasimokė. Toliau krito dar vienas, toliau dar ir dar. Jie žuvo dešimtimis iš karto.

Niekada dar taip nesijaučiau. Net negalėjau nesijuokti. Taip gera buvo matyti jų skausmą. Kiekviena mirtis sukeldavo malonų virpulį, kiekvienas paskutinis jų iškvėpimas leido lengviau įkvėpti man. Jie – tie, kurie buvo kalčiausi, tie, dėl kurių viskas ir prasidėjo. Jie privalėjo kentėti, privalėjo mirti, nors net ir visa ta armija negalėjo atpirkti tos vienintelės gyvybės, kurią teturėjau išsaugoti.

Tada išgirdau Dairio balsą.

– Šaunuolė, Igle. Jie jau bėga.

– Vysimės.

– Ne, nereikia, jie niekada nebegrįš.

Šypsena nuo mano veido išnyko, tik grynas tyras pyktis užpildė sąnarius. Dar išvydau kaip atėjūnai sukasi, kaip ragina žirgus į kitą pusę. Kaip palieka savo bendražygių kūnus voliotis svetimame miške. Tai tiek iš tos kovos, kuriai tiek laiko ruošėmės? Tiek iš siaubo, tiek iš nevilties? Mano šešėliai sustingo.

Atsimerkiau. Rūnas spoksojo į mane su baime ir nuostaba, o Dairis šypsojosi. Balkšvos akys pykino sielą. Jo veide spindėjo dar didesnis pasididžiavimas savimi. Dievas, kuris sukūrė mane? Tikrai taip. Ankstesnė Iglė nebuvo tamsa. Ankstesnė Iglė mirė kartu su Bartu.

Įkvėpiau ir šešėliai dabar atsirado čia, šventykloje. Krivis šoktelėjo atgal. Dabar buvo taip paprasta. Dabar mačiau tamsos akimis, jaučiau tamsos kūnus. Dabar tamsos buvo pilna viskas aplink. Atsisukau į Rūną:

– Tu nebesi reikalingas.

Linktelėjau į jo pusę ir šešėliai pajudėjo. Krivis ėmė trauktis atgal. Jo akyse taip pat spindėjo baimė:

– Aš... Aš juk nebuvau aš, nežinojau ką darau. Niekada savo noru nebūčiau nuskriaudęs tavęs ar to kas tau brangu. Juk tu tai žinai. Aš suklydau.

– Už klaidas reikia mokėti.

Rūno nugara atsirėmė į šventyklos sieną. Trauktis nebebuvo kur – aš buvau šalia, šešėliai buvo šalia. Jis atsiduso ir barzdotame veide tą akimirką sušmėžavo susitaikymas. Juoduma prisilietė prie jo kaklo. Krivio kūnas sukniubo ant šventyklos grindinio. Suskambėjo ant akmenų iškritęs aukojimo peilis.

Uždengta šešėlių pasilenkiau. Dairis buvo teisus – dabar paliesti geležį - lyg paliesti įkaitintą metalą. Visgi skausmą turėjo užmaskuoti šypsena ir keršto džiaugsmas.

Tamsos dvasioms leidau pasitraukti. Šventykloje likau tik aš ir mano beprotybės dievas. Tebeslėpdama deginantį peilį už nugaros, tebesinešdama šypseną lūpose ir akyse, žengiau jo link.

Jis atrodė laimingas. Ištiesė ranką mane pasitikdamas. Šiltas delnas paglostė plaukus. Priėjau artyn. Arčiau negu bet kada ir paliečiau jo lūpas savosiomis. Tu negali laimėti visko, Dairi. Ar dabar jau nebesupranti manęs iš pirmo žvilgsnio? Tuomet vos vos pasitraukiau, kad galėčiau matyti jo akis ir greitu judesiu smeigiau aukojimo peilį į jo šoną.

Baltos akys atsimerkė pilnos nuostabos, skausmo ir baimės. Kruvinas peilis vėl atsitrenkė į akmenis. Nusišypsojau.

– Ar buvo smagu, Dairi? Ar tau patiko žaidimas? Ar taip, kaip man dabar patinka? O gal mažiau? Turėtum atidžiau rinktis ir nežaisti su tuo, prieš ką negali laimėti.

Dairis suklupo, vis dar žvelgdamas į mane. Žinau, kad negalėjau nužudyti dievo, bet nebesiruošiau jo bijoti. Nebeturėjau dėl ko bijoti. Dar akimirka ir jo sulinkusi figūra išnyko. Likau tik aš ir tai, ko reikėjo, kad gyvenčiau.