SKAM (Chris & Eva LT)

2 dalis.

*Pirmadienis. 15:42*

Lėtai ėjau keliuku, kuris buvo pilnas spalvotų medžio lapų, galvodama apie savo monotonišką gyvenimą.

Tikrai neturėčiau kuom skųstis. Juk turiu ir vaikiną, kuris mane myli ir draugą Isak, nors jis ir nesiskaito kaip mano draugas, nes jeigu nebūtų Jono, Isak turbūt su manimi net nebendrautų. Ah šūdas.... Aš neturiu draugų! Turiu tik vaikiną, kuris tikrai nesiskaito kaip draugas...

Pagalvojus, man visados prastai sekėsi su draugais, nes aš niekados neturėdavau pakankamai drąsos jų susirasti. Po velnių, aš niekados neturėdavau drąsos, nesvarbu kokioj situacijoj.

Išgirdusi pašalinius, nemalonius ausims garsus, susiraukiau ir pakėliau galvą.

Iš tolumos, vis arčiau, ant viso greičio važiavo juodas bmw. Iš automobilio sklido labai garsi muzika. Dar stipriau susiraukiau kai mašina sustojo prie pat manęs. Sustojau ir aš.

Tamsus langas staiga nusileido ir išgirdau garsius, keletos vaikinų juokus. Keleivio vietoje sėdėjo ne kas kitas, o pats Penetrator-Chris.

Po velnių, ko jiems reikėjo iš manęs? Vairuotojo vietoje ir taip aišku, sėdėjo William, automobilio savininkas, o gale jų dar keletą draugelių.

The Penetrators. Nuo jų grožio pasiduoda visos merginos. Tipo.

- Tylos! - sušuko Chris, atsisukdamas į gale sėdinčius draugus ir tuo pačiu metu patylindamas muziką. - Labas. - atsisukdamas į mane pasisveiko su didele šypsena veide.

- Labas? - sumurmėjau, nors tai labiau skambėjo kaip abejingas klausimas.

- Ateisi į vakarėlį? - paklausė Chris. Jis net nežino koks mano vardas, o dar klausia ar ateisiu į kažkokį vakarėlį? Ir po velnių, kokį dar vakarėlį? Niekados neidavau į jokius vakarėlius... Ir tai ne išimtis.

- Kokį vakarėlį? - sutrikusi išlemenau. Jaučiausi pakankamai nejaukiai, kadangi nebuvau pratus kalbėti su nepažįstamais bendraamžiais. Aš matau jos vos ne kasdien mokykloje, bet tai nereiškia, kad jie man yra kažkas daugiau nei nepažįstami.

- Nu Arlo! Tas čiuvas visados sako kuo daugiau žmonių, tuo smagiau! Argi tu neini į mūsų mokyklą, Ema? - šyptelėjo jis, prisimerkęs savo tamsiai rudomis akimis. O jis rimtai mėgsta šypsotis.

- Eva. - pataisiau jį, nejaukiai pasimuisčius. - Am.. nemanau, kad ateisiu... - sumurmėjau, nuleidus galvą. Net nemanau, o žinau. Neskaitant to, kad aš net neįsivaizduoju kas tas Arlo, bet tas pats ir su visais likusiais žmonėmis mokykloje, neskaitant Jono ir Isak.

- Ateik, Eva, nagi... Bus žiauriai linksma! Atsivesk savo draugių. Tikiuosi, kad jos karštos kaip ir tu... Oj. - susiraukė, kai suprato savo paskutinį sakinį. - Nu, nesvarbu. - sumurmėjo jis, lyg niekur nieko nebuvę. - Žodžiu, ateik ir atsivesk draugų. Bus linksma. Visi žada ateit vidurnaktį, Arlo namuose. Štai tas didelis, raudonas namas gatvės gale. - mestelėdamas žvilgnį tiesiai, kad matyčiau apie kokį namą jis kalbėjo iš karto supratau, kad tai buvo vienas iš namų, kuriuose pastoviai vykdavo triukšmingi vakarėliai, Visgi, šis miestas buvo nedidelis ir buvo lengva prisiminti visus dažnus įvykius. - Pasimatysim vakarėlyje. - prisiekiu, kad jis mirktelėjo prieš uždarant langą ir pagarsinant muziką. Man net nespėjus sureaguoti, mašina greitai nulėkė, kaip ir visas triukšmas.

- Po velnių, kas sušiktai  čia ką tik buvo. -  tyliai sumurmėjau sau panosėj, vis dar nesugebėdama atsitokėti.

.