SKAM (Chris & Eva LT)

45 dalis.

- Cha! Rimtai? - pradėjau garsiai juoktis iš Even pasakojimo. Och, visgi tas Even dar šaunesnis negu maniau. Isak skonis labai geras.

- Taaaipp!!! - garsiai juokėsi Even. Isak tik žaismingai pavartė akis ir padėjo savo galvą ant jo peties. Even tai pajautęs, atsisuko į mielą blondiną ir stipriai jį apkabino, įkalindamas Isak savo glėby. Nuoširdžiai šypsojausi matydama tokį gražų vaizdą. Džiaugiuosi už juos. Jie laimingi būdami kartu. Manau kiekvienas žmogus, pažiūrėjęs į juos nusišypsotų. Jie tokie mieli ir tinkantys vienas kitam.

Mano apmąstymus pertraukė garsus skambutis į pamoką.

- Kokia tau? - paklausė Isak, mums einant iš valgyklos.

- Muzika. - pavarčiusi akis, supratusi, kad man vėl reikės kęsti tą nuobodžią mokytoją.

- Mūsų keliai dabar išsiskirs. - nusijuokė Even. Aš tik nusišypsojau ir mes atsisveikinom, apsikabindami.

- Susitiksim vėliau. - tarė Isak.

- Būtinai! - sušukau, prieš jiem pradingstant už kampo. Atsidususi, apsisukau ir pradėjau eiti į visiškai priešingą pusę, nes muzikos kabinetas yra kitoj pusėj. Kolidoriai buvo tušti, nes mokiniai jau buvo pamokose.

Supratusi, kad vėluoju, paspartinau žingsnį.

Jau beveik pasiekusi kabinetą, kuris buvo už kampo, kažkas stipriai suėmė man už riešo ir net nepastebėjau kaip buvau įtempiama į tamsią patalpą.

- Paleisk. - nesupratusi kas dedasi, pradėjau muistytis.

- Shhh... - kažkas sušnypštė ir staiga truputėlį prisimerkiau, nes buvo įjungta šviesa. Prieš mane stovėjo Chris. Mes buvome valytojų mažame kambarėlyje, čia viršuje degė tik viena lemputė.

Nesupratusi ką jis čia sumanė, stebėjau jį nieko nesakydama.

- Kodėl aš čia? - pagaliau susivokusi, paklausiau. Tai nuskambėjo tikrai bukai, nes klausimas 'kodėl aš čia' su mano ramiu balsu nuskambėjo truputį beviltiškai. Buvau nustebusi ir nesuprantanti kas čia dedasi, tad neturėjau laiko formuluoti sakinius.

- Nežinau. Nesusivaldžiau. Mane labai nervino kai tu juokeisi su tais pienburniais. - suurzgė Chris.

- Tarp mūsų visiškai nieko nėra, tad tu neturėtum būti sunervintas. - susiraukiau nuo to, kad jis pyksta ant manęs be reikalo. Ar jam viskas gerai?

- Bet tu vistiek esi mano ir tu negali bendrauti su kitais. - greižtu tonu tarė Chris ir viena ranka atsirėmė į sieną, prie mano galvos, kadangi valytojų kambarėlis buvo tikrai mažytis.

- Ką tu čia nusišneki? Tavo? Aš niekeno. - dar labiau susiraukiau. Tai mane erzino, kad jis man įsakinėja kaip elgtis. Jis pats sakė, kad tarp mūsų visiškai nieko nėra, o dabar, kad aš jo. Tai mane tikrai erzina, kodėl aš turiu būti jo, jeigu jis nėra mano? Kur logika?

- Nesiginčyk, tu esi mano. - pakėlęs balso toną, suurzgė jis. Tiesą sakant, tai tikrai mane gąsdino, jo balso tonas. Toks jausmas, kad jis šiuo momentu paims ir trenks man. Dabar jaučiau baimę, bet to neparodžiau. Sukaupusi paskutines jėgas, piktai pažiūrėjau į jį.

- Aš neesu tav-.... - pradėjau kalbėti, bet mane nutraukė... Mane nutraukė jo šiltos lūpos ant manųjų.

Skanauz

Spauskite žvaigždutę ir komentuokite nuomones 💓

Ačiū, kad skaitote. Myliu, iki. xx💙💜