Gyvenimas. Draugai. Alkoholis. Bučiniai. Dramos. Nakties nuotykiai. Pagirios. Vaikinai. Merginos.
Paauglių problemos, su kuriomis jie bando tvarkytis.
Highest rank in Romance #1✨✨
ČIA YRA MANO PATI PIRMA ISTORIJA. LABAI DAUG KLAIDŲ, NESUTAPIMŲ IR VI...
- Jonai. - suburbėjau tyliai, lėtai nužvelgdama jį. Rankose jis laikė tris skardines, man atrodo alaus.
Na, tiesą sakant jis visiškai nepasikeitė. Kalbant apie išvaizdą. Nežinau ar elgesiu pasikeitė, bet manau, kad ne.
Labai keista galvoti, kad jis nepasikeitė, nes nepraėjo daug laiko nuo paskutinio jo 'vizito', ar kaip tai pavadinus, iš arti.
Praėjo vos kelios savaitės, gal mėnuo, nuo to laiko kai jis stipriai laikė mano ranką, arti būdamas ir žiūrėdamas man į akis. Nežinau kiek tiksliai laiko praėjo, neskaičiavau.
Per tą mėnesį, aš buvau mačiusi jį mokykloje, su kitomis merginomis, bet tiesiog nekreipdama dėmesio, praeidavau. Dabar yra daug keisčiau ir nejaukiau, kai jis stovi tiesiai priešais mane ir žiūri man į akis. Tai verčia mane nusisukti ir nueiti, kuo labiau vengdama to įkiraus žvilgsnio.
Net nėra reikalo lyginti ar žmogus pasikeitė per tokį trumpą laiko tarpą, bet aš visados sugebėsiu padaryti kažką tokio.
- Labas. - sutrikęs, pasisveikino jis.
- Sveikas. - suburbėjau. Jis priėjo prie Isak ir Even, kurie sutrikę stebėjo mus, ir padavė jiems po vieną skardinę alaus. Jo rankose liko trečioji, paskutinioji skardinė. Maniau, kad jis ją pasiliko sau, bet buvau labai nustebinta, kai jis tą skardinę atkišo man.
Sudvejojusi, lėtai paėmiau alų jam iš rankų, nuo ko mūsų pirštai trumpam susilietė.
Greitai attitraukiau ranką, nejaukiai pasimuistydama. Tai buvo begalo nejauku. Iš viso, visa šita situacija buvo begalo nejauki.
- Tai...emm.... Kaip sekasi? - nežinodamas ką sakyti, paklausė Jonas. Lėtai atsisukau ir pažvelgiau į jį.
- Normaliai. - sumurmėjau. Nežinau kodėl dabar aš su juom šnekuosi. Žiūrėdama į jo žydras akis, nejaučiu jam neapykantos. Man atrodo mano pyktis ant jo pranyko, kadangi senai jo nemačiau ir nešnekėjau su juo.
- Klausyk... Žinai, aš.... - liūdnai burbėjo jis. - Aš atsiprašau. - tarė, žiūrėdamas tiesiai man į akis. Jo akyse tikrai matėsi apgailestavimas ir liūdesys.
- Niekis. Vis dėlto mes išsiskyrę. - pakilnojau pečius. Kas man atsitiko? - Tiesą sakant ne tu vienas išdavinėjai. - lyg niekur nieko tariau ir nusisukau, atsigerdama ir nurydama didelį gurgšnį alaus.
Akies krašteliu pažiūrėjau į Joną, kuris sutrikęs stebėjo mane, kaip ir Isak su Even, nežinodami kaip elgtis.
Nenorėdama padaryti šios situacijos dar nejaukesnės, padėjau pustuščią savo alaus skardinę ant laiptų stovo.
- Susitiksim vėliau. - suburbėjau ir nesulaukusi jų atsakymo, staigiai apsisukau ir išsinešdinau iš ten.
Kas man darosi?
Peržvelgiau priešais save siūbuojančius girtus žmones ir nusipurčiau. Nenoriu grūstis per juos.
Pasukau į kairę pusę ir pastebėjau, kad ten yra kažkoks siauras kolidorius, kuriame nėra tiek daug žmonių.
Atsidususi iš palengvėjimo, pasukau ten ir pradėjau eiti. Toks jausmas, kad per šį siaurą kolidorių, galima nusigauti iki tos didelios svetainės.
Su tokiomis mintimis, beeidama pajaučiau kaip kažkas stipriai sugriebia man už rankos.
Stipriai susiraukiau nuo tokio šiurkštaus kažkieno veiksmo, bet mano veidas persimainė į pilną baimės, kai atsisukau.
.
Jonas & Eva:
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
