Gyvenimas. Draugai. Alkoholis. Bučiniai. Dramos. Nakties nuotykiai. Pagirios. Vaikinai. Merginos.
Paauglių problemos, su kuriomis jie bando tvarkytis.
Highest rank in Romance #1✨✨
ČIA YRA MANO PATI PIRMA ISTORIJA. LABAI DAUG KLAIDŲ, NESUTAPIMŲ IR VI...
- Eva. Eva. Eva. EVA KLAUSYK! - tiesiai man į ausį užriaumojo Nooros balsas.
- KĄ!? - neiškentusi surėkiau, taip patraukdama, visų sėdinčių draugų prie didžiojo dėmesį. Visi nutilo ir atsisuko į mus.
- Nusiramink. - švelniai sušnabždėjo man į ausį ji, uždėdama savo ranką man ant peties ir pradėdama raminančiai glostyti. - Kas atsitiko? Matau, kad kažkas blogai. - Nooros šviesiai žalsvos akys užjaučiamos stebėjo mane. Staigiai nusisukau nuo jos nes jos apgailestaujantis žvilgsnis su skaidrumo žaliomis akimis, labai priminė jį.
Šiandien jo mokykloje nebuvo. Paskutinį kartą mačiau jį vakar vakare, kai jo akim nutekėjo skaidri maža ašara ir sušnabždėjęs 'atleisk', jis apsisuko ir išėjo. Man beproto skaudėjo riešą, dabar jis buvo visas mėlynas, bet dar labiau skaudėjo širdį. Nežinau kas jam, šiandien jo nemačiau. Aš jaudinuosi, aš bijau, aš nerimauju. Man skaudu.
Nežinau kas dedasi su manimi, nieko nesuprantu. Vakar daug verkiau, nemiegojau. Šiandien į mokyklą atėjau lyg koks zombis. Aš neįsivaizduoju iš kur pas mane tokios emocijos.
Tenka pripažinti, kad Penetrator-Chris man tikrai rūpi, nors aš jam esu tik paprasčiausia šiukšlė. Tenka pripažinti, kad aš vėl kenčiu ir, kad tai dar žiauriau nei praeitą kartą. Čia dar daugiau ašarų, dar daugiau bemiegių naktų. Dar daugiau jausmų. Be atsako.
- Nieko. - lyg niekur nieko atsisukau į liūdinčią draugę ir plačiai nusišypsojau netikra šypsena.
- Viskas, užteks. - ji stipriai susiraukė ir staigiai atsistojo bei griebė man už riešo. Deja, tai buvo sužeistas riešas, kurį Chris spaudė iš visų jėgų ir kuris dabar buvo apvyniotas tvarsčiu, po šiltu megstiniu.
Garsiai aiktelėjau kai per mano visą ranką perėjo begalinis skausmas, o Noora iš išgąsčio staigiai paleido mano ranką. Visi vėl atsisuko į mus.
- Nekreipkit dėmesio. - nervingai sukikeno ji ir visi vėl nusisuko, nebekreipdami dėmesio.
Noora klausiamai pažiūrėjusi į mane, atsargiai paėmė už kito riešo ir greitai pradėjo tempti mane iš valgyklos. Nesupratusi ką ji sumanė, vos bespėdama, sekiau paskui ją. Pastebėjau, kad ji mane tempia link mokyklos išėjimo.
- Ką tu darai? - sutrikusi paklausiau jos.
- Mes einame iš čia. - sumurmėjo ji, trumpam pažiūrėdama į mane. Sutrikusi, nežinojau ką daryti. Ką ji po velnių sumanė?
- Kodėl? - susiraukusi paklausiau, kai jau buvome prie pat durų.
- Tu man turi paaiškinti kas čia dedasi. - pavarčiusi akis, atsakė ji ir jau norėjo daryti duris, bet aš ją sustabdžiau.
- Palauk! Bent striukes pasiimkim. - sutrikusi pasakiau protingą faktą, kadangi vos neseniai prasidėjo gruodžio mėnuo, o lauke jau beprotiškai daug sniego. Vos pabuvusi be striukės penkias minutes, galima susirgti ilgam.
- Achh, tiesa. Greičiau. - atsiduso ji ir mes greitai nuskubėjome iki rūbinės.
Jau po kelių minučių mes vėl buvome prie durų ir Noora nieko nelaukusi, pradarė jas.
Mano veidą pasitiko stiprus bei šaltas vėjas, nuo ko aš stipriai susiraukiau.
- O kaip pamokos? - garsiai sušukau per vėją Noorai, kuri buvo įnykusi į savo didžiulį šiltą šaliką.
- Niekis tos pamokos. Šitoje situacijoje tu esi kur kas svarbesnė. - sušuko atgal ji, kad aš išgirsčiau, nes stiprus vėjas darė savo.
Nieko jai neatsakius, susimąsčiusi ėjau toliau.
Nauja dalis rytoj arba poryt♥️
Jeigu patiko, spauskite žvaigždutę ⭐️
Ačiū, kad skaitote, myliu, iki. 💜💋
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
