Gyvenimas. Draugai. Alkoholis. Bučiniai. Dramos. Nakties nuotykiai. Pagirios. Vaikinai. Merginos.
Paauglių problemos, su kuriomis jie bando tvarkytis.
Highest rank in Romance #1✨✨
ČIA YRA MANO PATI PIRMA ISTORIJA. LABAI DAUG KLAIDŲ, NESUTAPIMŲ IR VI...
- Tu kitokia nei vakar... - nežymiai susiraukęs, tėškė akivaizdų faktą Eskild.
Dabar, kaip ir vakar, buvau Nooros bendrabuty. Mes vėl, visi tryse: aš, Eskild ir Noora, sėdėjome ant tos pačios, svetainės sofos ir kalbėjomės.
- Kitokia? Ką turi omeny? - suburbėjau, žiūrėdama tiesiai į sieną.
- Tu liūdna. Tu nekalbi, Eva. Toks jausmas, kad kažkas prisidėjo, kad tokia būtum. - tarė jis, nuo ko aš tik pakėliau galvą į jį.
- Achh.... Mokslai vargina. - greitai tarė Noora, nervingai sukikendama, kol tuo metu aš vis dar stebėjau Eskild be jokių emocijų.
- Nežiūrėk taip į mane. Tu gąsdini. - pradėjo juoktis jis, nuo ko aš greitai nusukau akis.
Po kelių akimirkų, mano telefonas supypsėjo.
Pagriebusi jį iš savo kišenės, ištraukiau ir įjungiau.
Žinutė nuo mamos.
Siuntėjas: Mama♥️
Sveika, brangioji. Jau už kelių valandų turėčiau grįžti. Lauk manęs! ♥️
Perskaičiusi žinutę, greitai pašokau nuo lovos, išpūstomis akimis.
Tik dabar prisiminiau, kad mano mama grįžta šiandien.
Per visus šiandienos įvykius net nepagalvojau apie tai, nes mano mintis buvo apsėmęs tik vienas vienintelis žmogus...
- Kas atsitiko? - keistu žvilgsniu nužvekgė mane Noora, nes aš vis dar stovėjau vietoj, visiškai nejudėdama.
- Turiu grįžti namo. Mano mama po kelių valandų pagaliau grįžta, po tokio ilgo laiko. - pažvelgiau į juos ir plačiai nusišypsojau. Tai tikrai pakėlė mano nuotaiką. Buvau labai laiminga, nes mano mama pagaliau grįžta namo, ir dar ilgam. Keliems mėnesiams.
Jie abu nusišypsojo ir taip pat atsistojo. Nuėjau prie laukinių durų, kur buvo padėti mano batai ir pakabintas mano paltas.
Po poros nepilnų minučių aš jau buvau pasiruošusi žengti į šaltą žiemos pūgą.
- Apsilankyk dažniau pas mus. Tu visada laukiama. - tarė Eskild ir priėjęs, stipriai mane apkabino. - Kad ir kas tas vaikinas, kuris sugadino tau nuotaiką, patikėk, surasiu ir sukaposiu jį. - greitai suburbėjo man į ausį, nuo ko man išsprogo akys. Iš kur jis žino?
Man nespėjus to paklausti, jis atsitraukė ir buvau mikliai įtraukiama į Nooros glėbį.
- Jis yra nesubrendęs mažvaikis. Nekreipk dėmesio. Chris dar atsiims. Mes jam atkeršysim. - net nespėjau susigaudyti kaip greitai ji tai sumurmėjo man į ausį, ir man net nespėjus mirktelėti, ji greitai atsitraukė ir nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsenėle.
Pasimetusi vis žvilgčiojau tai į Eskild, tai į Noorą. Jų abiejų veiduose tupėjo po mažas šypsenėles.
- Tai... Iki. - pasimetusi atsisveikinau, vis dar žiūrėdama į juos abu.
- Iki, užsuk dar kartą! sušuko jie vienu metu. Sutrikusi apsisukau ir atidariusi duris, išėjau.
.
Susiraukusi, stipriai užtrenkiau namų duris ir pradėjau stipriai trepsėti kojomis, taip nuo savo žieminių batų nukratydama sniegą ant padėvėto kilimėlio.
Buvo labai šalta, tad greitai nusispyriau peršląpusius nuo sniego batus.
Mano kojinės taip pat buvo peršląpusios.
Jau norėjau eiti į savo kambarį apsirengti šilčiau, bet net nepradėjusi eiti, per visus tuščius namus perėjo durų skambučio garsas.
Sutrikusi, pasukau galvą į duris.
Ar mama jau grįžo? Taip anksti?
Išsišiepusi iki ausų, nes mama grįžo, priėjau prie durų.
Uždėjusi ranką ant rankenos, pasukau ją ir plačiai atidariau duris.
Pažvelgusi į žmogų, kuris dabar stovėjo tiesiai priešais mane, mano šypsena nuo veido staigiai dingo.
Tai buvo ne mama...
.
Su Šv. Velykom!!🧡💓💚
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
