SKAM (Chris & Eva LT)

63 dalis.

*Pirmadienis. 8:34*
(Čia jau kita savaitė, jeigu suprantant.)

- Šūdas. - suburbėjau, pramerkdama akis ir stipriai susiraukdama nuo galvos skaumo.

Lėtai atsisėdau lovoje, su ranka trindama galvą ir apsižvalgydama aplinkui.

Pasukau galvą į mažą stalelį, kuris stovėjo prie mano lovos ir ištiesusi ranką, laisvai paėmiau telefoną.

Atrakinau jį ir pažiūrėjau kiek valandų.

8:35.

Šiandien eisiu į mokyklą. Pagalvojau, su akimis peržvelgusi telefone esančias naujienas.

62 žinutės nuo Nooros, 32 praleisti skambučiai nuo Nooros, 14 žinučių nuo Vilde, 5 praleisti skambučiai nuo Vilde, 21 žinutės nuo Isak. Pilną žinučių nuo draugų ir pilna praleistų skambučių.

Užrakinau telefoną, nė neatidariusi žinučių skyriaus.

Išlipusi iš lovos, atsistojau vidury kambario ir apsižvalgiau.

Lova buvo sujaukta, o ant jos ir grindų mėtėsi begalė nosinaičių. Ant grindų, tarp nosinių buvo ir keletą tablečių.

Nuo trečiadienio nebeėjau į mokyklą. Pasakiau mamai, kad susirgau nors tai buvo mažytis melas.

Visas šias dienas pragulėjau lovoje, neiškeldama kojos iš kambario.

Mama vis ateidavo ir pasiūlydavo valgyti, bet aš vis atsisakydavau, sakydama, kad nėra apetito dėl ligos.

Nors nė velnio aš nesirgau.

Žinau, kad vėliavau į pirmąją pamoką ir, kad turbūt vėluosiu į antrąją, bet man nesvarbu.

Aš juk galiu iš viso neeiti, bet pasirinkau eiti į mokyklą.

Bijojau draugų reakcijos, ypač Nooros. 62 žinutės. Ji turbūt tikrai nerimavo dėl manęs. Kaip ir visi kiti.

O gal ne. Gal jie tiesiog jaučia, kad jiems tiesiog įdomu kodėl aš pradingti be žinios.

O gal jiems iš viso neįdomu. Juk esu toks neįdomus žmogus.

Palinksėjau padarydama išvada - jie tiesiog tai daro dėl gailesčio.

Nieko nelaukusi nuėjau į vonios kambarį.

*9:56*

Neskubėdama, lėtais žingsniais tipenau per tylų bei ilgą mokyklos kolidorių.

Žinojau, kad visiems vis dar vyksta pamoka, bet nežinojau kodėl neeinu į ją.

Išsitraukiau telefoną iš megstinio kišenės ir atrakinau jį, nueidama į žinutes.

Susiradusi Nooros vardą, paspaudžiau ant jo ir pradėjau rašyti.

Truputį padvejojusi, visgi išdrįsau paspausti mygtuką 'siųsti'.

Kam: Noora💜

Aš mokykloje. Atsiprašau, kad rašau, bet pamaniau, kad reikėtų tau pranešti.

Nusiuntusi žinutę, perbraukiau pirštu į apačią, peržvelgdama jos senąsias šešiasdešimt dvejas žinutes.

Jos buvo tokios kaip 'kur tu?', 'ar viskas gerai?', 'Eva?', 'Alio??', ir dar likusių keliasdešimt panašių.

Viduje pajaučiau didelę kaltę dėl to, kad priverčia ją nerimauti.

Skaičiau žinutes, jausdama, kad ji tikrai labai jaudinosi dėl manęs.

Šūdas, kodėl aš čia iš viso atėjau?

Sumišusi užrakinau ir pakėliau galvą.

Net nespėjusi apsisukti, kažkas iš nugaros stipriai griuvo ant manęs, nuo ko aš tiesiog nuvirtau ant žemės, su manimi nuvirto ir įsikibęs žmogus į mane.

- Po velnių, Eva, ar tu bent suvoki kaip aš jaudinausi dėl tavęs?! - griežtas Nooros balsas pasiekė mano ausis. Achh, kaip aš jos pasiilgau. - Tu bent supranti, kad tu vos manęs į kapus neįvarei neatsakydama į mano žinutes ir skambučius? - užsivedusi kalbėjo ji, paleisdama mane ir leisdama mums abiejoms atsisėsti normaliai ant žemės.

- Atsiprašau. - suburbėjau ir nieko nelaukusi ją apkabinau. Ji nesitikėjusi to, sutriko ir atsakė į mano apkabinimą, apkabindama dar stipriau.

- Eva, tu net neįsivaizduoji kaip aš nerimavau. Aš tau rašiau be perstojo, per kiekvieną pamoką ir skambinau tau! Skambinau netgi per nepažįstamų žmonių telefonus, nes maniau, kad tu mane užblokavai, nes aš padariau kažką blogo ir-... Pala, Eva, tu verki? Eva, neverk, prašau. Kodėl tu verki? - ji kalbėjo taip greitai maldama žodžius, kad net nepajaučiau kaip per mano skruostus pradėjo lietis ašarų upeliai. Įsikniaubusi į jos pilką megstinį, raudojau jai ant peties, kol ji nuliūdusia išraiška raminančiai glostė mano nugarą.

- Atsiprašau, Noora. Atsiprašau labai, atsiprašau.. - mano balsas tiesiog buvo tragiškai silpnas. Kol kalbėjau, jis lūžinėjo, kol galiausiai aš visiškai nutylau, toliau raudodama.

- Šššššš..... Ramiai, Eva. - ji švelniai kalbėjo, raminančiai glostydama mane ir ragindama neverkti.

Bet aš negalėjau. Maniau, kad būsiu stipri, bet aš vėl palūžau.

Maniau, kad nebeturiu ko verkti, kad jau išverkiau visas ašaras per šias dienas, bet klydau.

Klydau labai.

- Man gana. Va dabar šito aš taip nepaliksiu. - išgirdau tylų Nooros balsą. Ji sau tai sumurmėjo panosei, bet aš girdėjau.

Aš puikiai tai girdėjau ir jaučiau, kad iš mano akių pradėjo sprūsti dar daugiau ašarų.

Aš jaučiau kokia aš buvau beviltiška.

Aš tokia beviltiška, kad netgi savo laimingus draugus užgriaunu savomis problemomis, padarydama jais nelaimingais.

Nemanau, kad galėsiu įkelti naują dalį rytoj arba poryt, bet pasistengsiu, kad bent jau trečiadieniui ar ketvirtadieniui įkelčiau. ♥️♥️♥️♥️♥️♥️♥️

Nes aš labai noriu kelti kuo įdomesnes dalis♥️♥️♥️♥️♥️♥️♥️♥️

Labailabailabailabailabai ačiū, kad skaitote.

Aš jus labailabailabailabailabai myliu.xx♥️♥️♥️♥️♥️♥️♥️♥️♥️♥️