SKAM (Chris & Eva LT)

62 dalis.

Atrodo viską pamiršau, pajautus jo lūpas ant manųjų. Automatiškai atsakiau į bučinį.

Bet jis buvo kažkoks kitoks. Bučinys nebuvo grubus. Jis buvo švelnus. Chris bučiavo mane švelniai ir atsargiai. Toks jausmas, kad jis bijotų kažką padaryti ne taip. Kaip kokią krikštolinę lėlę.

Bučinys nebuvo kupinas vien tik aistros. Tai buvo kažko daugiau.

Kažko daugiau, ko aš negalėjau nusakyti.

Man pasirodė, kad tai buvo baimė. Baimė, kad visa tai išnyks. Kad kai bučinys nutrūks, nutrūksime ir mes.

Mums atsitraukus, vis dar buvau užsimerkus.

Bijojau atsimerkti, nes nežinojau kas vyks toliau.

Pagaliau, sukaupusi visą drąsą ir giliai įkvėpusi, lėtai atsimerkiau.

- Kodėl tu tai padarei? - virpančiu balsu, paklausiau jo.

- Padariau ką? - nesupratęs tarė Chris. Na, žinoma. Ir ko gi aš tikėjausi?

- Kodėl tu taip elgiesi? Kodėl permiegi su manimi, o kitą dieną susitaikai su savo buvusia mergina ir bučiuoji ją man prieš akis? Kodėl tu įskaudino mane ir poto kaip niekur nieko ateini pas mane į namus ir sakai mano mamai, kad mes pora? Po velnių, kodėl aš?! Kodėl aš turiu būti viso šito dalyko auka?! Kodėl tai negali būti kažkas kitas? Kodėl būtent aš? Ką aš tau blogo padariau, kad tu su manimi taip elgiesi? Kodėl tu priverti mane jausti tau stiprią simpatiją ir jaudintis dėl tavęs, nors aš tau nei kiek nerūpiu? Šūdas, Chris, po velnių, kodėl tu taip elgiesi būtent su manimi?!?! Nustok taip daryti, nustok mane bučiuoti, nustok šypsotis man, nustok žiūrėti į mane, nustok skaudinti mane! - rėkčiau tai, kas buvo mano galvoje. Kas buvo mano širdy, kas buvo užsilikę ir uždaryta. Rėkdama tai, jaučiau kaip per mano skruostus tiesiog bėga upeliai ašarų. Rėkiau tai ne šiaip sau kaip žodžius, jaučiau, kad su žodžiais, kurie išeina iš mano burnos, išeina ir visas skausmas, kuris buvo užsilikęs viduje. Kuris kankino mane, kuris neleido man naktimis miegoti. Dėl ko aš atrodydavo į kaip zombis be jausmų. Dėl ko man nebūdavo apetito. Dėl ko mano pažymiai leidosi. Dėl ko mano gyvenimas griuvo. - Prašau, Chris. Prašau tavęs, palik mane ramybėje. Man skaudu, aš kenčiu, aš labai kenčiu. Tu net neįsivaizduoji ką aš turiu pereiti. Aš tavęs prašau visa širdimi, nesielk taip su manimi. - paskutinius žodžius sušnabždėjau virpančiu balsu. Aš jaučiau kaip jau nebeturiu jėgų daugiau kažko sakyti, nes visiškai viską išsakiau. Prašaukiau savo balsą, išsakiau viską ką galvojau. Visą skausmą, kurį jaučiau, perdaviau jam.

Per mano skruostus vis dar be perstojo liejosi ašaros.

Daugiau nieko nedarydama, tiesiog žiūrėjau į jį. Žiūrėjau į jo akis, kurios žiūrėjo į manąsias.

Ir vėl... Ir vėl aš negalėjau nieko įžvelgti jose. Toks jausmas, kad jo akys tiesiog tuščiai žiūrėjo į mane. Tuščiai.

- Gerai. - vis dar žiūrėjau į jį, jausdama kaip per mano žandus teka ašaros. - Aš paliksiu tave ramybėje. - jo žemas, rimtas balsas pasiekė mano ausis, nuo ko ašaros pradėjo dar labiau veržtis.

Jis nieko nesakęs apsisuko ir priėjo prie laukinių durų.

Tylėdama stebėjau jį.

Jis atidarė duris ir jau galvojau, kad išeis, bet jis tik paskutinį kartą pasuko galvą į mane, sudarydamas akių kontaktą.

- Nuo šiol mūsų niekas nebesies. - tarė jis ir apsisukęs, išėjo.

O argi mus kažkas siejo?

.