SKAM (Chris & Eva LT)

90 dalis.

kiki

***

Tamsu. Juoda.

Visiškai tamsu.

Bet staiga viskas pradeda šviesėti ir ryškėti.

Keletą kartų tankiai pamirksėjusi, vaizdas buvo matomas.

Nesupratusi kas dedasi, pradedu dairytis aplinkui.

Net nespėjus suvokti kur aš esu, pajaučiu stiprų smūgį į kairįjį petį.

- Ugh... Atsiprašau. - suburbėjo nepažįstamas balsas. Man atsisukus pažiūrėti kas atsitrenkė į mane, žmogaus jau nebebuvo.

Nusisukau, stebėdama tiesiai priešais save esantį ilgą kolidorių. Mano akys išsiplėtė, kai atpažinau koks tai kolidorius. Mokyklos kolidorius.

Mokiniai mano amžiaus skubėjo, sparčiai eidami vieni pro kitus. Aš stovėjau veidu prieš juos, taip užtverdama jiems kelią. Bet jie buvo perdaug susikoncentravę į savo asmeninius reikalus ir problemas, kad pastebėtų tai. Jie tiesiog praeidavo pro mane, kaskart atsitrenkdami ir suburbėdami 'atsiprašau' arba 'atleisk, nenorėjau'. Net nepažvelgdami į mane.

Stebėjau jų nuvargusius veidus, nesuprasdama kas dedasi.

Ką aš čia veikiu? Mokykla? Kodėl aš ne-...

Atsidusau, pradėdama jaustis silpnai nuo perdėto galvojimo.

Kur visi kiti? Noora, Jade, Vilde, Chris. Chris? Chris. Chris, kur Chris? Kur jis yra?

Pradėjau greitai eiti ilgu kolidoriumi, sprausdamasi per visus moksleivius. Kol mano veide buvo didelis sumišimas, tuo tarpu visi kiti mokiniai, kurie ėjo pro mane buvo be jokių emocijų veide. Lyg zombiai.

Nekreipdama į tai dėmesio, pasukau į kairę pusę, atsidurdama prie laiptų į antrą aukštą.

Net nepastebėjau kaip vėl į kažką atsitrenkiau.

- Ugh, atsipraš-... - nutilau vidury žodžių, kai pakėlusi žvilgsnį sutikau dideles, žydras akis. - Vilde? Vilde, čia tu! Tu turi man padėti, aš nė neturiu supratimo ką aš čia veikiu ir kur yra kiti-

- Atsiprašau, bet aš turiu eiti. Iki. - sumalė Vilde, šypteldama, apsisukdama ir pradėdama lipti laiptais.

Šoko būsenoje stebėjau kaip ji lipa laiptais, kol užlipa į antrą aukštą, pradingdama už kampo.

Pirmą kartą matau ją tokią.

Vilde buvo vienas iš šilčiausių ir draugiškiausių žmonių kokie tik buvo pasitaikę mano gyvenime.

Papurčiau galvą, nusikratydama tokių minčių ir pasukdama į dešinę pusę - pirmo aukšto kolidoriaus patį galą.

Kad ir kaip keista bebūtų, žmonių čia visiškai nebuvo.

Bent jau aš taip maniau.

Keletą kartų sumirksėjus ir įsižiūrėjus geriau, mano akys sustojo ties juodu siluetu, stovinčiu nepertoliausiai nuo manęs.

Kas per-

Pradėjau artėti link juodos figūros, kuri stovėjo prie sienos. Kuo arčiau ėjau, tuo labiau ryškėjo žmogus.

Priėjusi pakankamai arti, supratau, kad tai vaikino figūra. Ir, kad vaikinas ne vienas. Už vaikino stovėjo kitas, kiek mažesnis žmogus, kaip spėju mergina.