SKAM (Chris & Eva LT)

80 dalis.

- Kodėl tu man negali tiesiog pasakyti? - suurzgiu, sunerdama rankas ties krūtine ir stipriai susiraukdama.

- Nes tai staigmena. - ramiai tarė jis, nenuleisdamas akių nuo kelio.

- Aš nekenčiu staigmenų. - suinkščiau, kietai suspausdama lūpas.

- Netiesa! Tu dievini staigmenas! - sušuko jis, trumpam pažvelgdamas į mane, bet poto vėl nusisukdamas į kelią.

- Taip, bet man nepatinka šita staigmena! Tai mane veda iš proto... - liūdnai atsidususi, tiesiog susmunku sėdynėje.

- Neliūdėk, mažute, tau tai tikrai patiks. - lengvai pasakė jis, priversdamas mane vėl stačiai išsitiesti.

Mažute?

Mažute.

MAŽUTE.

Net nepajaučiau kaip rankos pradeda prakaituoti, o žandai kaisti.

Pirmas kartas.

Tai buvo pirmas kartas.

Pirmas kartas, kai kažkas mane vadina 'mažute'.

Bandžiau tramdyti kvailą vypsnį veide, bandydama pasirodyti, kad aš to nesurekšminu ir, kad man tai per daug nerūpi.

Bet viduje mane tiesiog užliejo šiluma ir tikrai malonus jausmas.

Jausmas, lyg kažkam rūpėčiau.

Jo žodis 'mažutė', privertė mano galvą užlieti įvairiausių minčių.

Tylėdama bei žiūrėdama pro langą į bėgančius vaizdus, galvojau.

Galvojau apie mus.

Mus.

Skamba labai keistai.

Labai.

Bet man patinka.

Mano kvailas bei bereikšmes mintis pertraukė jau sustojantis, nebebėgantis vaizdas.

Tai reiškė, kad automobilis sustojo.

Keletą kartų sumirksėjau, grįždama į realybę ir pasukau galvą į Chris.

- Atvažiavom. - tarė jis, nusišypsodamas ir jau išlipdamas iš mašinos bei užtrenkdamas dureles. Norėjau atidaryti duris ir taip pat išlipti, bet man to nespėjus padaryti, durelės staigiai atsidarė.

Automobilio dureles atidaręs, prieš mane stovėjo Chris su didele bei labai žavia šypsena veide.

Aš jums sakau, jis tobulas...

- Nereikia tų formalumų, dureles galėjau atsidaryti ir pati. - pagriebusi iš už jo ištiestos rankos man, išlipau iš mašinos, pradėdama juoktis.

- Gerai, kitą kartą atidarysiu, o poto užtrenksiu tau prieš pat nosį. - sarkąstišku balsu tarė jis, pavartydamas akis ir priversdamas mane pradėti dar labiau juoktis.

Akimis peržvelgiau vietą, kurioje dabar buvome.

Nustebau, nes aplinka man buvo nematyta.

Mes lėtai pradėjome eiti taku, kuris buvo apšviestas gelsva žibintų šviesa.

Mums einant, namai lygiavosi mums iš kairės pusės, vienas šalia kito.

- Kur mes esame? - iš smalsumo paklausiau. Man buvo tikrai įdomu kur mes esame, kadangi šią vietą mačiau pirmą kartą.

- Tai nėra labai populiari vieta, todėl jos ir nežinai. Mažai kas žino. Bet nesijaudink, mes esame mūsų mieste. - pasakęs tai, jis prunkštelėjo. Aš taip pat pradėjau krizenti iš jo paskutinio sakinio.

Nesijaudink, mes esame mūsų mieste?

- Paguodei labai. Dabar galėsiu eiti miegoti nesijaudinus. - po savo žodžių mes abu tylėjome bei atsisukome vienas į kitą, sudarydami rimtą akių kontaktą.

Keletą akimirkų keistai bei rimtumo dvelkenčiai tylai praėjus, mes abu vienu metu pradėjome garsiai juoktis.

Kas čia darosi?

- Gerai, viskas, atėjom. - per juoką tarė jis, nuo ko mes abu sustojome.

Nusekiau jo žvilgsnį, kad suprasčiau kur jis žiūri bei kur jis atvedė mus.

Mano žvilgsnis sustojo ties jaukiu, mažu, rudu namuku, prie kurio buvo pastatyta pilną dekoracijų bei keletą mažesnių žibintų. Iš pakabos, ant kurios buvo dailiu raštu išraizgytas pavadinimas, ir iš jaukios aplinkos, galėjau spręsti, kad tai buvo kavinė ar koks restoranas.

Tai buvo kaip iš pasakos.

- Čia gamina patį skaniausią maistą. - nužvelgdama visas dekoracijas, išgirdau žemą Chris balsą. Pažvelgiau į jį, kol tuo metu jis stebėjo mane. - Nagi, eime. - paragino jis, paimdamas man už rankos ir sunerdamas mūsų pirštus bei įsitempdamas mane į kavinukę, kol aš vis dar nebuvau atgavusi žado nuo tokio jo elgesio.

Nuo tokio nuoširdaus ir švelnaus elgesio.

-

- Aš tikrai nemaniau, kad bus taip skanu! Čia ne tik aplinka yra nuostabi, bet ir pats maistas. - susižavėjusi tariau, akimis nužvelgdama dalies šio mažo restorano.

- Aš taip ir maniau, kad tau patiks. - atsakė jis, priversdamas mane nusišypsoti.

Jau norėjau pratęsti mūsų senesnį pokalbį, bet vos man prasižiojus, mano telefonas pradėjo skambėti.

Kiek sutrikusi, klausiamai pažiūrėjau į Chris, kuris tik linktelėjo, duodamas ženklą atsiliepti.

Šiek tiek pasisukau ir rankomis sugraibiau paltą, kuris buvo pakabintas ant mano kėdės, ir iš kišenės ištraukiau vis dar skambantį telefoną.

Aš dar labiau sutrikau, kai pamačiau kas skambina.

Noora.

Kodėl ji man skambina?

Juk ji dabar vakarėlyje..?

Perbraukiau per ekraną, taip atsiliepdama ir lėtai pridėjau telefoną prie ausies.

- Noora, kodėl man skambini? Argi tu neesi tam vakarė-...

- E-Eva... N-nežin-nau ką daryti... - mano akys staigiai išsiplėtė, o visą kūną akimirksniu apėmė bloga nuojauta, kai mano ausis pasiekė jos drębantis balsas.

- Noora? Kodėl tu verki?

- W-William... A-aš mačiau k-kaip j-jis bučiavosi s-su kita m-mergina... - tai pasakiusi, jos balsas galutinai palūžo, pradėdama garsiai raudoti į ragelį.

Kas per...

.

.