SKAM (Chris & Eva LT)

92 dalis.

*Trečiadienis. 7:41*

- Tu tikrai pasiruošusi? - eilinį kartą paklausė manęs Noora, su gailesčiu kupinomis akimis stebėdama mane.

Ji gailisi manęs. Štai kas mane labiausiai erzino.

Garsiai atsidusau, sustodama eiti ir tuščiu žvilgsniu atsisukdama į ją.

- Pasiruošusi kam? Ėjimui į mokyklą? Noora, mes jau mokykloje. - suburbėjau, vėl nusukdama žvilgsnį į ilgą, tuščią kolidorių ir pradėdama eiti.

- N-Ne... Turiu omeny tai, kad... Kad po ligoninės ir viso kito. Gali būti, kad tu pavargusi ir nepasiruošusi t-

- Noora, aš buvau namie visą savaitgalį ir tu buvai su manimi. Tu netgi nakvojai pas mane, tai tikrai turėjai matyti savo akimis, kad iš kart išėjus iš lygoninės aš buvau labai aktyvi, pina energijos ir pasiruošusi viskam. - ramiu balsu paaiškinau jai viską, pradėdamos lipti laiptais į antrą aukštą.

- O kaip apie tave ir Chri-

- Viskas puiku. Kaip ir sakiau, aš ir jis penktadienį ligoninėje nutraukėme visus ryšius, kurie siejo mus abu. - išspaudžiau mažą šypsnį veide, bandydama išlaikyti savo visas emocijas viduje.

Akies krašteliu stebėjau kaip Noora nori kažką dar pasakyti, bet vos tik pravėrus burną, vėl ją užveria ir nervingai prikanda apatinę, raudonu lūpdažiu padažytą lūpą.

Pakratau galvą, giliai nepriimdama to į širdį.

.

- Gal nori eiti pasivaikščioti? - išgirdusi Nooros klausimą, pakėliau galvą nuo geografijos sąsiuvinio, pažvelgdama į ją.

- Kodėl? - suburbėjau, pakeldama vieną antakį.

Šiuo momentu buvo ilgoji pertrauka ir mes sėdėjome geografijos kabinete, kadangi sekanti pamoka bus geografija. Aišku, kabinete buvome mes vienos, kadangi visi kiti tikriausiai sėdi valgykloje.

Aišku, mes turėtume būti ten taip pat, bet vietoj to, mes tiesiog sėdime kabinete.

Kodėl? Tai dėl manęs.

Aš pasakiau Noorai, kad nenoriu eiti į valgyklą dėl kaikurių žmonių, kurių dar neesu pasiruošusi pamatyti. Noora supratusi apie ką aš, pasiliko su manimi, nors aišku, aš jos to tikrai neprašiau. Ji pasisiūlė pati.

Taip elgiasi tikri draugai, taip? Kai tu būni bėdoje, jie nepaliks tavęs vienos.

Noora atsisakė praleisti ilgąją pertrauką valgykloje, su savo draugais ir vaikinu tik dėl manęs.

Aišku, aš jaučiausi kalta, bet nė nesistengiau atkalbinėti jos, kadangi žinojau, kad nieko nepakeisiu.

Ji niekados nenusileidžia.

- Geras oras. - stebėjau kaip ji pakilnoja pečius.

Susilaikiau neatsidususi iš nuovargio, išpausdama mažą šypsnį ir linktelėdama galvą.

Nenorėjau nuvilti vienintelės draugės, kuri būna šalia manęs tokiu sudėtingu laikotarpiu.

- Eime. - pasakė ji, plačiai nusišypsodama ir atsistodama iš savo vietos.

.

- Viskas visados būna tiktais aplinkui mano problemas. Jaučiuosi žiauriai blogai, kai apie tave net neužsimenama dėl mano kaltės. Tai, kad nebūčiau dar didesnė savanaudė, papasakok kaip sekasi tau ir William. - atsidusau, išberdama visus žodžius iš savo burnos ir su batu paspirdama mažą akmenėlį.

Galėjau jausti Nooros nuoširdžią šypseną nė nepakėlus galvos.

- Nieko tokio, tu mano draugė, Eva. Myliu tave ir padėsiu tau nelaimėje. O man su William sekasi puikiai. Mes mylime vienas kitą, kas yra svarbiausia. Taip pat-... - įdėmiai klausiausi jos žodžių, iki kol blondinė staiga nutilo.

Nesupratusi kas atsitiko, pakėliau galvą, sutrikusi pažvelgdama į ją. Bet ji, dėja, neatsakė žvilgsniu.

Noora nemirksėdama stebėjo kažką iš tolo. Geriau įsižiūrėjusi į jos akis, žydrose akyse galėjau įmatyti liūdesį.

Nesupratusi kas dedasi, lėtai nusekiau jos žvilgsnį.

Dar labiau sutrikau, kai akys sustojo ties suoliuku, ant kurio sėdėjo keletos merginos, garsiai besijuokiančios. Susiraukusi, peržvelgiau merginas.

Nešmeižiu žmonių iš pirmo žvilgsnio, bet šį kartą tikrai matėsi, kad merginos nebuvo iš nuoširdžių ir draugiškų žmonių.

Taip drąsiai tikrai to neteigčiau, nors tai ir išduoda jų per aukštas juokas, perbalinti plaukai ir netikros blakstienos su priaugintais nagais.

Bet kadangi aš jas esu mačiusi ne pirmą kartą, nuomonė susidaro automatiškai, nori tu to ar ne.

Nusukau žvilgsnį nuo merginų, atsisukdama į Noora, kuri vis dar žiūrėjo į jas.

Norėjau paklausti kas atsitiko, bet man to nespėjus padaryti, ji prabilo;

- Tai ji.

Dar labiau susiraukiau, vėl žvilgteldama į merginas, poto atgal į Noorą.

- Kas-... Ką turi omeny apie ją?- paklausiau, įdėmiai stebėdama jos veidą.

- Mergina, kuri suviliojo William. - nenuleisdama akių nuo jų, tyliai tarė Noora.

Dar kartą nusekiau jos liūdnas akis.

Pakėliau vieną antakį, kai viena iš merginų raudonais plaukais, atsistojo iš savo vietos, apkabindama kažkokią kitą merginą, kuri priėjo prie jų suoliuko.

Atsitraukusios nuo apkabinimo, ką tik atsiradusi mergina su gelsvais plaukais, truputėlį pasisuko, priversdama mano akis išsiplėsti, nes veidas buvo labai gerai pažįstamas.

Tai buvo Kler.

- Štai ta raudonplaukė. Ji pabučiavo William. - mano ausis pasiekė ramus Nooros balsas.

Stebėjau dvi besijuokiančias merginas, galvodama apie tai.

Viena iš jų pabučiavo William.

O kita pabučiavo Chris.

Staiga mano mintis užėmė Chris pasiaiškinimas, kai aš dar buvau lygoninėje.

Negali būti, per didelis sutapimas, kad tai būtų toks pats atvejis-

- Atsiprašau už savo liūdesį, juk tau nutiko visiškai tas pats. - išplėtusi akis atsisukau į Noorą, kuri šiuo momentu žiūrėjo tiesiai man į akis. - Tavo vaikinas taip pat buvo suviliotas ir pabučiuotas kažkokios kalės. Didelė tikimybė, kad tai buvo suplanuota jų abiejų.

.

My bad, čia buvo priešpatskutinė dalis:D

beja, linkiu jums visiems surasti Noorą savo gyvenime:(

myliu jus, ate. xx❤️

.