SKAM (Chris & Eva LT)

64 dalis.

*Pirmadienis. Ilgoji pertrauka.*

Vos tik išėjusi iš Muzikos kabineto, prieš pat mane išdygo Nooros veidas.

- Kas atsitiko? - burbėdama paklausiau jos.

- Einam valgyt. - su plačia šypsena tarė ji ir pagriebusi man už rankos, pradėjo temptis į valgyklą.

Mano veidas iš suniurusio akimirksniu pasikeitė į sunerimusį.

O jeigu ten bus Chris? Ten beabejo bus jis.

Ką man daryti? Aš tikrai ten neeisiu.

Šūdas.

Mano mintis nutraukė Noora, kuri aiktelėjo ir sustojo vietoje.

Nesupratusi pakėliau galvą į ją. Ji išpūtusi akis žiūrėjo į kažką tolimo.

Vis dar nesupratusi, nusekiau akimis jos žvilgsnį ir supratau į ką ji žiūri.

Sumišusi stebėjau kaip vaikinas, prirėmęs merginą prie spintelių, grėsmingai ją bučiuoja, o ji tuo mėgaudamasi, apkabina jo kaklą ir vieną ranką įvelia jam į plaukus.

Bet tada pajaučiau kaip mano akyse kaupiasi ašaros, supratusi kas yra tie žmonės.

Kler ir...... Chris.

Penetrator-Chris. Su savo buvusia mergina.

Po ilgos tylos, greitai nusukau žvilgsnį nuo jų ir įkvėpusi oro, prakalbau:

- Tai...... Jie susitaikė? - nustačiusi nuobodžiaujantį ir nerūpiantį balsą ir atsisukusi į Noorą, paklausiau.

- Taip išeina. - suburbėjo ji, pažvelgdama į mane užjaučiamu žvilgsniu. - Aš įsivaizduoju kaip tau turėtų būti sunku. Jis yra totulus šiknius, juk žinai tai.

- Man nėra sunku. - susiraukusi, tvirtai patikinau. - Geriau eime. - suburbėjau ir nusukau žvilgsnį vėl į tą vietą, kur jie bučiavosi. Jų nebebuvo.

Greitu žingsniu su Noora nuėjau į valgyklą ir su akimis peržvelgiau visus žmones, sustodama prie vieno staliuko. Didžiojo stalo.

Įdėmiai nužvelgiau žmones, kurie sėdėjo ten.

Vilde, Tomas, Emma, Jake, Jade, Kler. Kler? Ir Chris.

- Aš ten neeisiu. - suburbėjau.

Šiuo metu jaučiausi kaip totali šiukšlė. Gailėjausi, kad šiandien atėjau į mokyklą. Galėjau neeiti.

- Tu eisi! - viltingai atsidususi, liūdnai sušuko Noora.

- Nejuokauk, ten sėdi jis. Aš tikrai ten neeisiu.

- Nu ir kas? Juk j-.. - norėjo dar kažką kalbėti, bet aš staigiai ją pertraukiau.

- Noora, prašau, patylėk. - suurzgiau, nebetekusi kantrybės. Bet tada, atsisukusi ir pažvelgusi į jos liūdną veido miną, pasijaučiau kalta. Juk ji net nežino dabartinės situacijos.

- Jeigu nori, kad aš būčiau laiminga, neįtikinėk manęs daryti tokių nesąmonių. Aš ten neeisiu ir taškas. Ačiū labai už tavo nuoširdumą, bet aš tiesiog negaliu. - kuo ramiau paaiškinau jai, žiūrėdama tiesiai į akis ir išspausdama kuo įtikinamesnį šypsnį.

- Achh, gerai, tu teisi. Atsiprašau labai, kad spaudžia tave. - pradėjo atsiprašinėti ji, nuo ko aš tik nusišypsojau ir apkabinau ją.

- Susitiksim vėliau. - tariau jai ir atsisveikindamos, išsiskirstėme. Ji nuėjo prie savo draugų stalo, na, o aš...

- Eva! - išgirdusi savo vardą sau už nugaros, norėjau atsisukti, bet net nespėjus to padaryti, kažkas stipriai mane apkabino.

- Kur tu buvai dingus? - jiems atsitraukus, pagaliau apsisukau, pažvelgdama į linksmus Isak ir Even veidus. Pamačius jų šypsenas net pati šyptelėjau. Nuoširdžiai. - Gerai, nesvarbu, eime. Valgysi su mumis. - tarė Isak ir man nespėjus nieko atsakyti, jau buvau jų tempiama link staliuko.