SKAM (Chris & Eva LT)

91 dalis.

- Sveika.

- Nelabai. - suburbėjau šaltu tonu, nesivargindama atsisukti į žmogų, kuris prisiartino prie baltos lovos.

Po mano žodžių nejauki tyla kaip mat įsitvyravo ore, kol tuo tarpu aš visiškai nesijaudindama dėl to, ramiai stebėjau pro langą medžius, kurie lengvai lingavo nestipraus vėjo dėka.

Pagalvojus apie tai, mano antakiai nežymiai kilstelėjo.

Pavasario vidurys. Greitai vasara.

Nežymiai susiraukiau.

Kaip aš nepastebėjau kaip greitai praėjo laikas?

Mano mintis nutraukė netikras atsikrenkštimas ir Nooros balsas:

- Em, aš turbūt eisiu, nes-... Nes William... William ir k-kiti nerimauja a-ar tau viskas gerai. Iki. - greitai sumalė Noora. Visiškai ramia galva klausiausi jos tolstančių žingsnių ir durų uždarymo, nebandydama jos sustabdyti.

Ore vėl įsitvyravo tyla, bet šįkart ji nebuvo tiek nejauki, kai įtempta. Įtempta tyla.

- Eva. - švelnus ausims balsas nutraukė spengiančią tylą. Tylėjau, laukdama kol jis pradės kalbėti. - Prašau, Eva. Tai tikrai nebuvo taip, kaip atrodė. Aš galiu viską paaiškinti, tik prašau, išklausyk mane. - pradėjo kalbėti jis.

Galiausiai nusukau žvilgsnį nuo lango į dideles, žalsvas, nerimo, kaltės ir skausmo pripildytas akis. Susidarė akių kontaktas su mano visiškai nieko nesakančiomis, žydromis akimis.

Pakėliau antakį, duodama ženklą, kad galėtų pradėti savo pasiteisinimą.

Kad ir kaip keista bebūtų, man buvo įdomu išklausyti jo versiją, net ir nežinodama ar tai tiesa, ar melas. Aš ir pati esu nustebus savimi, kad vis dar nepradėjau riaumoti ant visos ligoninės, bandydama ji išvaryti.

Nusprendžiau, kad nebūsiu viena iš tų dramų karalienių, kurios net nesugebėdamos išklausyti iki galo, pradeda kurti savo versijas.

Nors aš viską mačiau savo akimis, bet neesmė.

- Praktiškai visą laiką praleidau su William, Jake ir kitais žmonėmis, kurių aš nepažįstu. Po kiek laiko iš oro atsirado Kler su savo draugėmis. Visiškai nekreipiau dėmesio į jas, bet poto iš oro Kler atsirado prie pat manęs. Sakiau jai, kad atsiknistų, bet ji ignoravo mano žodžius, pradėdama kartis man ant kaklo. Prieš pat tau ateinant ji tiesiog mane pabučiavo be mano leidimo. Aš nežinau ar ji matė, kad tu ateini ir pabučiavo mane dėl priežasties, ar dėl ko, bet ji tai padarė. Ne aš. - tylėdama klausiausi jo pasakojimo, stebėdama sunertus pirštus, kurie buvo ties mano pilvu, ant baltos kaldros. Vėl įsitvyravo mirtina tyla, bet neilgam, kaip Chris vėl prabilo. - Prašau, atleisk man. Aš turėjau būti su tavimi visą laiką nuo pat pradžios ir to tikrai nebūtų įvykę.

Tylėjau, nežinodama ką atsakyti.

Nežinojau kaip reaguoti ir kaip elgtis tokioje situacijoje, nežinojau ar tai tiesa, ar melas.

Lėtai pakėliau žvilgsnį nuo savo rankų, sutikdama žalias akis, su pilna viltimi stebinčias mane.

Žinojau, kad šiuo momentu turėjau kažką atsakyti.

- M-Man reikia laiko. Duok man laiko. - tyliai sumurmėjau, vėl nuleisdama galvą į savo pirštus, nebegalėdama nulaikyti tų liūdnų akių, stebiančių mane.

- L-laiko? Tu netiki manimi? Kodėl tau reikia laiko? Tau tiesiog reikia atleisti ir mes gyventumėme toliau. - klausiausi jo liūdno balso, nedrįsdama pakelti akių.

- Man tiesiog reikia laiko viską... apgalvoti.

- T-Tu nepasitiki manim, tiesa? - prikandau lūpą, kai mano ausis pasiekė jo nusivylęs balsas, kuris šiuo metu tiesiog vedė mane iš proto.

Jo balsas vertė mano sąžinę graužti iš kaltės, o ir žinojau, jeigu dabar pažvelgčiau į jo veidą, apsiverkčiau vietoj, kartodama jam, kad atleidžiu. Štai kodėl aš nusidėjusi, įsmeigiau žvilgsnį į sunertus pirštus.

- Pažvelk į mane. - išgirdusi šiuos žodžius, mano galva automatiškai pakilo, o žvilgsnis sudarė akių kontaktą su jo, išpildydama jo prašymą.

Iš savo naivumo ir kaltės jausmo dabar norėjau tiesiog trenkti sau per veidą.

Čia jis, kuris turėtų jaustis blogai ir kaltai, o ne aš.

- Pasakyk, žiūrėdama man į akis, kad pasitiki manimi. - jo rimtas veidas vertė mano odą šiurpti ir susilaikyti nenuleidus akių, nes jo aštrus žvilgsnis šiuo metu tikrai nebuvo pats maloniausias. Sustingusi tylėjau, toliau spoksodama į jo žalsvas akis. - Eva, pasakyk. Pasakyk, kad tiki manimi. - jo vis agresyvesnis balsas mane vis labiau gąsdino, nes aš nė nenumaniau ką padariau ne taip.

Tai jis išdavinėjo mane, ne aš.

Tai jis visą vakarą buvo pradingęs, ne aš.

Tai aš dabar guliu ligoninės pataluose, ne jis.

Negalėdama prakalbėti, mano veidas persimainė į kupiną kaltės miną, lėtai nuleisdama galvą į savo delnus, nebegalėdama nulaikyti jo nusivylusio žvilgsnio.

Galėjau girdėti tik garsų atsidusimą.

Nepastebimai akies krašteliu žvilgtelėjau į Chris, kaip jis užsimerkęs dar kartą atsidūsta, ranka perbraukdamas per plaukus.

Jis netikėtai atmerkė akis, sudarydamas akių kontaktą su manimi ir taip prigaudamas mane stebint jį.

Žinodama tai, norėjau nusukti žvilgsnį į šoną, bet to dar nespėjus padaryti, skaidrios akys žybtelėjo iš tolo.

Mano akys plačiai išsiplėtė nuo tokio vaizdo, o Chris nutraukė akių kontaktą, nusukdamas žvilgsnį į duris.

Jis priėjo prie jų, uždėdamas ranką ant rankenos ir lėtai atidarydamas duris.

Akis įdėmiai stebėjau kiekvieną jo veiksmą, jausdama kaip mano akys pradeda drėkti.

Prieš dedant žingsnį į priekį, Chris paskutinį kartą žvilgtelėjo į mane savo jau stiklinėmis akimis.

Ir tada jis išėjo, nepasakydamas nė žodžio ir neatsisukdamas atgal.

Ir tada mano skruostais pradėjo riedėti milijonas ašarų.

Bet keistas jausmas širdy sakė, kad aš neviena su šlapiais skruostais ir jau spėjančiomis parausti akimis šiuo momentu.

Ir neviena, kuri staiga susiėmė už krūtinės, jausdama keistą skausmą širdies srityje.

***

beje, man atrodo, kad
sekanti dalis bus paskutinė;((

arba ne, nes nežinau
kaip viskas susiklostys;(((

myliu, ačiū, kad skaitote,
Ikiiiiiii💙💙💙