SKAM (Chris & Eva LT)

50 dalis.

- Ko tu nori? - virpančiu balsu paklausiau ir pažvelgiau į Chris tamsias, beveik juodas akis, kurios turėtų būti šviesiai žalios, bet nebuvo. Jo tamsūs antakiai buvo suraukti, o žandikaulis ryškus ir įtemptas nuo pykčio. Ant kaktos matėsi nežymiai išlindusi vena, o ant jo rankos, kuri dabar suspaudusi mano riešą, buvo pilna tokių išsprogusių venų. Jis taip stipriai spaudė mano ranką, kad atrodo ji tuoj sulūš, o jo patamsėjusios akys iš pikčio atrodo tuoj mane nužudys. Pirmą kartą gyvenime mačiau jį tokį piktą.

- Kodėl tu buvai su juo? - jo balsas buvo prikimęs ir grėsmingas.

- Su kuom? - puikiai žinojau, kad jis kalba apie Joną, bet šiuo metu per daug jo bijojau, kad kažką teisinčiau ar aiškinčiau.

- Neerzink manęs. - jaučiau kaip jo ilgi pirštai vis sminga į mano riešo odą. Nuo tokio didelio skausmo, suinkščiau.

- Prašau, paleisk. - tyliai sušnabždėjau, nes net kalbėti buvo sunku. Skausmas vis didėjo ir didėjo, o jeigu pajudindavau riešą, galvodama, kad atsilaisvinsiu, man dar labiau pradėdavo skaudėti.

- Pasakyk kodėl buvai su juo. - jo balso tonas vis po truputį kilo, o jo pirštai vis labiau spausdavo mano riešą. Nebeiškentusi, išleidau skausmo aimaną.

- J-jis man-nęs atsipr-ašė. Visk-kas. Prašau, Chris, ma-man než-moniškai skaud-da. Paleisk, ma-maldauj-ju. - virpančiu ir trūkinėjančiu balsu pradėjau jo atsiprašinėti, o mano akyse vis rinkosi ašaros nuo tokio didelio skausmo.

Jo akys staigiai išsipūtė ir jis greitai pažvelgė į mano riešą, kuris buvo apsuktas jo ilgų pirštų. Pamatęs tai, jis staigiai paleido ir atsitraukė vienu dideliu žingsniu nuo manęs.

Iš mano akių pradėjo birėti ašaros. Kita, sveika ranka švelniai paliečiau savo raudoną riešą ir skausmingai aiktelėjau. Tai tiesiog nežmoniškai degino.

- A-aš... Atleisk... - sušnabždėjo pasimetęs Chris, kuris vis dar išpūtęs akis, stebėjo mane. - Atsiprašau, aš nenorėjau, tikrai. - jis norėjo prieiti prie manęs, bet aš tik krūptelėjau nuo jo vieno mažo žingsnio prie manęs ir staigiai iškėliau sveiką ranką jam prieš veidą.

- Prašau, nesiartink. - tyliai tariau, nuleidusi akis.

- Bet aš-... - norėjo sakyti jis, bet staigiai pertraukiau.

- Išeik. - vis dar nežiūrėdama į jį, sumurmėjau.

- Palauk. - jis vėl tiesė ranką, bet aš staigiai atsitraukiau nuo jo, prisišliedama prie sienos.

- Prašau, išeik. - tuo pačiu ramiu balsu tariau, visdar nedrįsdama pakelti akių.

- Atsiprašau. - jo balsas sugirgždėjo, nuo ko mano akys nežymiai išsipūtė ir mano maža baimės dalis pasikeitė į nustebimą.

Lėtai pakėliau žvilgsnį į jį. Jo akys jau buvo atgavusios tą šviesią žalią kristalo spalvą ir jeigu man nesivaidena, jo akys buvo drėgnos.

Nustebusi žiūrėjau į jį, kol per mano akis visdar liejosi ašaros. Aš visdar bijojau jo.

- Atleisk. - suburbėjo jis ir kelis kartus sumirksėjęs, galiu prisiekti, kad per jo skruostą nusirito maža, skaidri ašara. Kaip tik tuo momentu jis apsisuko ir greitu žingsniu išėjo, palikdamas mane vieną.

.

❗️Dėmesio❗️

Prašau, jeigu Jums kažkas neįtinka arba nepatinka - neskaitykite. Tai yra mano pirmų pirmiausia istorija, kurią viešinu, tad klaidų ir viso kito beabejo bus. Šią istoriją jau esu sukūrusi savo galvoje, tad nieko nekeisiu ir rašysiu ją savaip. Dalys nebus ilgos, nes mano tikslas yra pabaigoje palikti intrigą. Stengiuosi kelti kiekvieną dieną ir tai man sekasi, nes šiandien jau keliu antrą dalį.

Jeigu neskaitant viso šito turite kritiką ar pastebėjimą, prašom, komentuokite, išreikškite ir ARGUMENTUOKITE ją. Jeigu neargumentuojate, tai net nesiskaito kaip kritika. Tai jau skaitosi kaip prisikabinėjimas iš oro. Ir kritiką aš tikrai priėmu, jeigu ji būna argumentuota.

Ši žinutė yra skirta visiškai visiems, kurie skaito šią istoriją ir kurie turi priekaištų.

Ačiū už dėmesį.

Ir ačiū, kad skaitote.

Iki. ♥️