SKAM (Chris & Eva LT)

82 dalis.

Išsprogusiomis akimis žvelgiau į savo buvusį vaikiną, Joną.

- O-o, taip... Em... Labas, Eva. - pasakė jis, išleidęs netikrą juoką ir nejaukiai ranka pasikasęs pakaušį.

Keletą minučių tiesiog nejaukioje tyloje spoksojome vienas į kitą, nežinodami ką vienas kitam sakyti.

Lyg grįžusi į realybę, smarkiai papurčiau galvą, vos susilaikydama sau netrenkti per galvą.

Durne, juk tavo geriausia draugė dabar gali būti dideliame pavojuje.

- Klausyk, gal kažkur matei Noorą? Tokią blondinę, su trumpais plaukais ir ryškiai raudonomis lūpomis. - greitai išbėriau žodžius, apibūdindama ją kuo aiškiau ir trumpiau.

Tai nebuvo sudėtinga, kadangi Noora visados išsiskirdavo iš pilkos masės.

Jos neįprastas grožis visiems krisdavo į akį ir įsikaldavo galvoj dar ilgam laikui.

Kai ji praeidavo pro žmones, ji nelikdavo nepastebėta. Visi užmesdavo akį į ją, kad pažvelgtų į jos dailų bei žavų veidą.

Ji visados būdavo kitokia nei visi žmonės.

Ir išore, ir vidumi.

Ji būdavo kitokia.

Atrodo, dabar irgi nebuvo išimtis tam, kad Jonas jos nežinotų.

- Taip, taip, žinau ją. - greitai tarė jis. Aš klausiamai pakėliau antakį, taip turėdama omeny, kad tęstų, nes žinia, kad jis žino ją man nei kiek nepadeda. - Aš nelabai kreipiau dėmesio, bet tikrai mačiau ją prieš kokį pusvalandį. Ji lipo laiptais- ne, tiksliau bėgo. Taip, bėgo laiptais į antrą aukštą. Neesu įsitikinęs, bet man atrodė, kad ji verkė. - kiek susiraukęs, viską paaiškino Jonas.

Mano akys netikėtai prisipildė pilnos nerimo.

Ji verkė.

Šūdas, Noora verkė.

Aš užmušiu tą myžnių.

Saugokis, William.

Su šiomis mintimis, mano veidas persikreipė iš pykčio, o aš pati nieko nelaukusi pradėjau sparčiais žingsniais eiti link laiptų, grūsdamasi tarp šokančių moksleivių.

- Palauk, Eva! - atsidususi, greitai apsisukau, kad sutikčiau sau už nugaros šaukiantį Joną.

- Ko? - grubiai suburbėjau, nes jis tiesiog trugdė man ieškoti savo draugės.

- Kas atsitiko? - susidomėjęs paklausė jis.

- Nesvarbu kas atsitiko, bet dabar tikrai turiu eiti. - greitai sumaliau ir nebelaukusi jo atsakymo, apsisukau ir pradėjau lipti laiptais į antrą aukštą.

Užlipusi į antrą aukštą, peržvelgiau ilgą kolidorių, kuriame buvo ties sienomis patiesta daug durų, kurios vedė į kambarius.

Susierzinusi, žvelgiau į duris.

Jų buvo daug.

Labai daug.

Kolidorius tarsi tęsėsi be pabaigos, o kartu su juo ėjo ir kambariai.

Aš neturėjau jokio supratimo kaip aš surasiu Noorą.

Nors aš neturėjau supratimo ar iš viso ji vis dar čia.

Iš nevilties, dar kartą peržvelgiau visą ilgą kolidorių, galvodama išeitį kaip greičiau ją surasti.

Ir po keletos įtemptų galvojimo akimirkų, į galvą šovė nuostabi mintis.

Telefonas.

Paskambinti Noorai.

Dabar nesusilaikiusi, delnu trenkiau sau per kaktą, užsimerkdama ir garsiai atsidūsdama iš savo neišmanumo ir žioplumo.

Nieko nelaukusi, išsitraukiau telefoną iš kišenės, atrakindama jį ir surasdama kontaktuose Nooros numerį bei paskambindama jai.

Po be galo ilgų, kankinančių keletos skambučio signalų, ji atsiliepė.

- Noora? - sunerimusi ai paklausiau aš, plačiai išplėsdama akis. - Noora, čia tu?

Kitame telefono gale galėjau girdėti nieko kito, tik drebantį bei gilų kvėpavimą ir tylą.

Po keltos minučių tylos, aš jau norėjau prabilti ir paklausti jos dar, bet vos pražiuojusi burną, ji pradėjo kalbėti:

- Eva, aš-... - pradėjusi kalbėti drebančiu, ji vėl staigiai nutilo, pradėdama gyliai kvėpuoti. Po kelių gylių įkvėpimų, pasigirdo garsus jos raudojimas, kad privertė mane rimtai sunerimti.

Mano veidas nutįso iš nevilties, kai mano ausis pasiekė jos verksmas.

Širdį skaudžiai sudūrė, kas privertė mane pačią smarkiai liūdėti.

- Noora? Noora, pasakyk, kur tu esi. Aš tavęs ieškau, bet nerandu. - greitai paaiškinau jai, laukdama jos atsakymo bei dairydamasi po kolidorių.

- Tr-Trylik-ktas. - per raudojimą išlemeno ji, priversdama mane susiraukti ir suprasti jos nerišlų žodį, pasakytą man.

Poto nieko nelaukusi, tiesiog pradėjau bėgti palei kolidorių, pasukdama galvą į duris bei ieškodama tinkamo kambario.

- Viskas bus gerai, aš tuoj surasiu tave. - suburbėjau į ragelį, bet veikiau sau. Po kelių akimirkų aš staigiai sustojau ties reikiamomis durimis, tryliktuoju kambariu.

Stebėjau senas, rudas duris, ant kurių kabėjo vidury geltonas, kvadratinis metaliukas, kurio vidury buvo dailiai išgraviruota 13.

Nelaimės skaičius nelaimei.

Atsidususi ir nieko nelaukusi, lėtai pravėriau senas duris, priversdama jas pradėti girgždėti, kaip per kokį siaubo filmą.

Lėtai įėjau į kambarį, apsižvalgydama. Mano akys automatiškai sustojo ties juodos, gležnos figūros, kuri sėdėjo ant dvigulės lovos, nugara į mane ir veidu į langą, smarkiai susigūžusi.

- Noora. - sušnibždėjau sau po nosimi, stebėdama kaip figūra nežymiai juda, kas padėjo man suprasti, kad ji verkia.

Atsargiai priėjau prie merginos, uždėdama ranką jai ant peties, ir taip priversdama ją pakelti galvą į mane.

Mano veidas pasidengė dideliu liūdesiu, kol stebėjau jos nuverktas, nebespindančias iš laikės kaip anksčiau, žalsvas akis.

Nieko nelaukusi, atsisėdau prie jos, greitai ir stipriai apkabindama ją ir leisdama jai pradėti verkti ant mano peties.

Ranka raminančiai glosčiau jos nugarą, kol ji įsikniaubusi į mano drabužius raudojo.

Po kokių dešimties minučių, pilnų verkimo ir daugiau nieko, Noora pagaliau prabilo, priversdama mano akis išsiplėsti nuo jos žodžių:

- Visi jie vienodi, Eva.

Jos žodžiai staiga užėmė visas mano mintis, neleisdami galvoti apie nieką kito, tik tais apie tai, ką ji turėjo omeny.

.