Įstrigę kartu

32.

Praėjo daug laiko. Niekas nepasikeitė, tik tai kad dar karta buvau uždaryta į vienutę, jie tris dienas mane marino badu, nesupratau kodėl? Elgiausi gerai, padėdavau jei kas nors prašydavo pagalbos. Jie naudoja tuos pačius bereikšmius 'gydymo' būdus apie kuriuos man seniau pasakojo Denas. Vertė gulėti ledinėje vonioje iki samonės netekimo, į venas leido kažkokius skysčius po kuriu jautiesi kaip šudo gabalas. Jie mus naudoja vietoj laboratoriniu žiurkiu. Kai kurie žmonės nuo to net miršta. Aš esu šimtu procentu tikra kad bandymai su žmonėmis yra nelegalu ir jei kas nors apie tai sužinotu baigtusi nekaip.

Dabar panašu kad jis tiki manimi, jog sveikstu, ir pati prisiverčiau tuo tikėti, taip žymiai lengviau ištverti tas ilgas dienas beprotnamį. Vyliuosi kad greit paleis ir jei kadanors taip atsitiks as niekada nebegryšiu į tuos namus, nes nebeturiu nei tėvo, nei mamos. Iš manęs daugiau niekada neišgirsit žodžio ' tėtis'.

Įėjau pro dvigubas duris į bendra kambarį. Pirštais braukiau per knygu lentynas, tačiau nieko įdomaus neradau, tai tik įrodo kad čia esu labai ilgai, nes beveik viska perskaičiau. Atsirėmiau nugara į siena ir nuslydau žemyn, žvelgiau į paveikslus esančius ant sienos prieš mane, taip lyg matyčiau juos pirma karta. Čia daugiau nėra ka veikti ir dar ta muzika, ji tiesiog naikina mano nervu lasteles...

Išėjau į koridoriu, nes ta aplinka jau beproto įgryso, viskas tas pats, tie patys žmonės, darbuotojai, tos pačios knygos, ta pati muzika. Nuo visko vemti verčia. Užsimaniau šiek tiek paklaidžioti koridoriais, žinau kad paskutinį karta buvau pasiklydus, bet dabar aš maždaug pažystu visus tuos tunelius, ankščiau mėgdavau juos tirinėti. Jau buvau toli nuo savo kameros kai sutikau viena iš darbuotoju. Aukštas tamsiaplaukis, gal virš trisdešimties metu vyras.

- Juk žinai taisykles. Čia vaikščioti negalima, aiškiai parašyta. - rodydamas pirštu ant sienos esančia lentele tarė.

- Taip, žinau. Aš tik pasiklydau.- sumelavau.

Apsisukusi žengiau žingsnį, tačiau jis stipriai sugriebė mano ranka. Aš lėtai pakėliau akis.

- Paleisk.-. tyliai pasakiau, bet taip kad jis girdėtu.

Jis nužiūrėjo mane nuo galvos iki koju. Ta šypsena buvo tokia šlykšti kad norėjosi trenkti iš kokio smailaus daikto, taip kad sutrupėtu visa kairė veido pusė. Kas gali būti šlykščiau už nepilnamečiu nužiūrinėjima.

- Pedikas.- sumurmėjau.

- Ka pasakei?- dar stipriau suspausdamas ranka paklausė.

- Tau reik pakartot paraidžiui? - pakėliau antakius.- Pe-di-kas.

Sukandęs dantis trenkė man iš kumščio, aš pirštais nusivaliau tekantį krauja nuo praskeltos lūpos, lėtai pakėliau į jį akis ir žvelgiau taip lyg jis tika pasirašė mirties nuosprendį. Juk jis pasimaišė man po kojom, ne aš jam. Aš būčiau tiesiog ramiai praėjus ta vieta, ir būtinai turėjau jam užkliūti už akiu? Žinau, kad aš nesugebėčiau sumušti jo, bet bent galečiau jį trumpam sustabdyti kad galėčiau pabėgti. Spyriau jam į tarpukojį, tada nesusilaikiusi skėliau antausį. Tokia gležna rankelė, ir ka aš sau galvojau, jog toks smūgis iš delno sukels jam skausma? Ir tai buvo didžiausia klaida, kuria kadanors buvau padarius. Man net nespėjus apsisukti ir pabėgti jis čiupo už mano kojos ir stipriai patempė. Kritau nugara ant kietu grindu, susitrenkiau galva. Skausmas buvo nežmoniškas, galvoje pradėjo cypti ir liejosi vaizdas. Už kojos nutempė į viena iš tuščiu palatu. Uždarė duris, bet neužrakino. Paguldė mane ant operacinio, šalto metalinio stalo. Ranka glostė šlaunį, o kita bandė mane nurengti. Susinervinęs kad nepavyksta nuplėšė marškinius. Likau tik su liemenėle. Jaučiausi apspangusi. Dar šiek tiek orientavausi aplinkoje, pradėjau muistytis, šaukti. Kelis kartus trenkė iš kumščio į skruosta. Suėmė ranka už žandu, o ašaros savaime riedėjo skaudančiais skruostais.

- Gali nerėkt, nieks čia tavęs neišgirs.-nusirengdamas kelnes tarė.

- Nulipk nuo manęs! Mano tėvas čia daktaras, tu lėksi iš darbo kai jis tai sužinos!- ir čia ta akimirka kai panaudojau žodį 'tėtis'. Galvojau kad galbūt tai gali mane išgelbėt. Maniau kad jis išsigas.

- Nesijaudink, jis to nesužinos.- sušnabždėjo.

Atrodė mano širdis iššoks iš krūtinės. Negalvojau kad kadanors ateis tokia diena kai mane išprievartaus ir dar gydimo įstaigoj. Aš tikrai stengiausi kad taip neatsitiktu, bet esu per silpna, nieko negaliu padaryti...

Tas pedikas jau ruošėsi tai mpadaryti ir tada jis tiesiog nukrito ant žemės nusuktu kaklu.