Įstrigę kartu

10.

Mano kūnu nubėgo milijonai šiurpuliukų. Tai tikrai gąsdina. Bet gal Deno buvusi tik meluoja. Gal tik nori atkeršyti, bet kodėl? Gi Mišelė pati jį paliko.

- Nina, aš jau turiu eiti. Susitiksim ryt mokykloj.- atsisveikino Ana.

- Gerai, iki.

Išjungusi kompiuterį padėjau jį ant lovos. Ir nuėjau į virtuvę, atsidariusi šaldytuvą pasiėmiau pieno. Į dubenėlį įsidėjau šiek tiek sausų pusryčių ir įsipyliau pieno, apsisukusi norėjau eiti, tačiau kelią man užstojo mama.

- Klausyk, Nina, atleisk. Neturėjau tau trenkti, žinau pasielgiau blogai. Tikiuosi suprasi ir atleisi.- tarė mama.
Neturėjau jai ka pasakyti, tik nežymiai šyptelėjau.

- Suprask mane. Aš nagus nusigriaužiau, kol laukiau kada tu grįši, jaudinausi.- Ji apkabino mane.

Netrukus suskambėjo durų skambutis. Padėjau dubenėlį ant stalo ir nubėgau jų atidaryti.

- Tėti! Kaip tavęs pasiilgau.- puoliau jam į glėbį.

- Nina, man trūksta oro.- nusijuokė.

Gaila, kad jis turi dirbti visa parą ir tik kas antrą dieną grįžta namo. Dažnai būna, kad jis apsistoja viešbutyje, nes neapsimoka važiuoti du šimtus kilometrų namo, jei kitą dieną reikia ir vėl į darbą.

Tėčio sugrįžimo proga užsisakėme picos ir visi žiūrėjom kažkokį siaubo filmą, bet tai labiau buvo panašu į komediją. Filmas bagėsi labai vėlai, o dar ėjau į dušą tai į lovą atsiguliau po vidurnakčio. Mama palinkėjo saldžių sapnų, išjungė šviesą ir uždarė duris. Namuose tvyravo mirtina tyla. Kažkodėl buvo sunku užmigti. Galvojau apie Deną. Visą šia dieną jis man niekaip neišlenda iš galvos. Jei viskas ką pasakojo Ana yra tiesa? Jei jis koks serijinis žudikas? Na gerai, gal ir ne žudikas, bet be reikalo žmonės taip nesielgia, turi būti tam priežastis. Ir kaip visada su tuo savo smalsumu prisidarysiu bėdų.

Atsiguliau ant nugaros, sukryžiavusi pirštus sudėjau ant pilvo ir užmerkiau akis, tačiau girgždančios durys mane prikėlė. Atsimerkusi atsisėdau, durys išlėto atsidarė. Aš nusijuokiau. Taip ir galvojau, kad Džeisonas jas atidarys. Išlipau iš lovos ir nuėjau į koridorių, tačiau brolio čia nebuvo. Basomis iš lėto ėjau link jo kambario, jis kaip kūdikis miegojo susiraitęs lovoje. Nieko nesupratau, kaip jos atsidarė? Apsidairiau, koridorius atrodė ilgas ir tamsus. Per rankas perėjo šiurpuliukai, kai netoli laiptų pamačiau tamsų siluetą. Jis sustingęs stovėjo ir žiūrėjo į mane. Nors buvo tamsu ir jo veido nemačiau, tačiau jaučiau jo žvilgsnį. Jis kaip šešėlis vaikščiojo sienomis. Galėjau jį matyti ant koridoriaus sienų, tačiau pasižiūrėjus į aplinką prieš save nieko nemačiau, tik tamsą.

- Džeisonai?- išsigandusi sušnypščiau.- čia kažkas yra.

To be continued...