Įstrigę kartu

24.

- Aa Nina, ką tu čia šneki?- ji atrodė šiek tiek sutrikusi.

- Prašau patikėk manim...- maldavau.

- Tu kartais nevartojai kažko, turiu omeny gal kas nors tau davė ko nors....na žinai... kokių baltų miltelių?

- Tu apie narkotikus? Gi žinai kad aš ne tokia, niekada negalėčiau taip pasielgti.

- Taip, žinau. Dabar sugrįžtam prie tavo randų. Nuo ko jie?

- Turiu save sužeisti, tam kad man nebesivaidentų...

- Tu darai ką? Tu gal visai iš proto išėjai?- ji pradėjo panikuoti.- Žinai kur eina žomės, kurie pjaustosi? Jie turi lankytis pas psichologus, tau irgi praverstų...

- Ana, tu to nesupranti, savęs žalojimas man neišvengiamas. Aš net nejaučiau kai tai darau. Man kažkas yra ir nežinau ką daryti...- rėkiau.

- Tu mane gąsdini...Sveiki žmonės taip nesielgia... Pasirodo tu nuo Deno beveik niekuo nesiskiri. - tai pasakiusi ji išbėgo iš mano kambario.

Ji rimtai ant manes supyko del to nes su manim kažkas negerai?
Susinervinusi iš visų jėgų užtrenkiau duris, tačau netrukus į kambarį prisistatė Džeisonas.

- Kas čia ką tik buvo?- susiraukęs paklausė.

- Ji žino...- atsisėsdama ant lovos krašto tariau.- ji sužinojo kas dedasi...

- Kodėl tu jai pasakei? Ji gali tave išduoti!

- Aš neturėjau kitos išeities. Ji pamatė tai...- parodydama ant rankos esantį randą tariau.- Ana pamanė, jog aš pjaustausi ir manęs neišklausė iki galo.

- Tikrai nesitikėjau tokios jos reakcijos.- po trumpos tylos pasakiau.

- Nueik rytoj į mokyklą ir pasikalbėk su ja.- pasiūlė.- o dabar eik miegoti, jau vėlu.

Atsiguliau į minkštą lovą.

- Tik nesinervuok dėl to per daug, viskas bus gerai. Labanakt, sesut.- užgęsindamas šviesą tarė.

- Labanakt.- šyptelėjau, tačiau jis to nematė.

Tikrai nenorėjau išgąsdinti Anos, bet argi ji kaip geriausia draugė neturėjo likti ir padėti išspręsti šitą problemą, patarti ar paguosti, pasakyti kažką nuraminančio, tačiau vietoj to ji tiesiog supykusi pabėgo, paliko mane vieną.

Apie viską galvodama nepajaučiau kaip užmigau.

Atsikėliau ankščiau, nei žadintuvas ruošėsi suskambėti. Susiruošusi išskuodžiau pro duris į mokyklą. Eidama ilgu mokyklos koridoriumi vis blaškiausi, ieškojau Anos. Ji stovėjo prie savo spintelės. Greitu žingsniu nuėjau iki jos.

- Ana? Galim pasikalbėti?- nedrąsiai paklausiu.

Atsisukusi ji atrodė išsigandusi, negi manęs išsigando???

- Taip, tik paskubėk...- sumurmėjo.

-Jeigu aš vakar tave tikrai išgąsdinau ir galbūt palaikei mane išprotėjusia tai tebunie, jeigu tau nepatinka tokia kokia esu nebendrauk su manim, bet prašau bent jau niekam apie tai nesakyk...

Ji nukreipė žvilgsnį į savo susipynusius pirštus ir tylėjo.

- Tiesiog tikėjausi kad kaip geriausia draugė tu man padėsi...
Kaip ten sakoma? Draugą bėdoje pažinsi.- ramiu tonu tai pasakiusi apsisukau ir nuėjau.

Kai kalbėjau su Ana ji tiesiog stovėjo ir tylėjo, visiškai be emocijų, negi jai nerūpi? Netgi atrodė, jog ji manęs nesiklauso. Taip lyg stovėčiau viena koridoriuj ir kalbėčiau su savimi.

Greitu žingsniu, nestebėdama aplinkos ėjau koridoriumi, kol atsitrenkiau į kietą krutinę.

- Atsiprašau.- nepakeldama žvilgsnio nuo grindų tariau ir ėjau toliau, tačiau sustojau pajutusi nestiprų riešo skausmą.

Denas sugriebė mano ranką ir prisitraukė arčiau.

- Kodėl tokia suirzusi? Kažkas atsitiko?- suraukė antakius.

- Ne, viskas gerai.- šyptelėjau, jis taip pat.

- Kviečiu tave šiandien pas save vakarienės.

- Bet...

- Nepriimu neigiamo atsakymo.- pertraukė mane. - atvažiuosiu aštuntą tavęs pasiimti, būk susiruošusi.

Mirktelėjęs akį nuėjo į pamoką.

Iš mokyklos grįžusi namo numečiau kuprinę ant žemės. Sustingau vietoje kai pamačiau svetainėje Aną besikalbančią su mano mama.

Jų žvilgsniai nukrypo į mano nustebusį veidą.

- Nina, tu nieko nenori man pasakyti?- paklausė mama.

- Na ne...- susiraukiau.

- Parodyk man savo ranką.- paliepė.

- Ką? Kodėl?- dirbtinai nusijuokiau taip lyg nesuprasčiau apie ką ji kalba.

Ji grėsmingai priėjo ir sugriebė už riešo, atitraukusi megztinio rankovę nužvelgė randus.

- Ana, tai tu pasakei. Aš gi prašiau.- sušukau.

- Aš tik noriu padėti.- tarė ji.

Netrukus prie manęs atsirado tėtis. Jis žvelgė taip lyg dėl kažko apgailestautų.

- Atleisk, dukryte...- išsitraukdamas iš už nugaros milžinišką švirkšta suleido jį man į kaklą.

Mano kūnas skendėjo skausme, kuris greitai dingo, tačiau jaučiausi labai silpna ir neišlaikiusi pusiausvyros nukritau.

- Nekenčiu tavęs....Ana.- iš paskutinių jėgų surėkiau.- tu mane išdavei!

Pradėjo tirpti kojos, toks jausmas, jog iš viso jų neturiu. Mane apėmė panikos priepuolis.

- Mama, kas mano kojoms, aš negaliu jų pajausti...kas vyksta su manim?.- rėkiau, mano skruostu riedėjo sūrios ašaros.

- Viskas gerai. Ji tuoj užmigs.- tėtis tyliai pasakė mamai, bet aš išgirdau.

- Ką? Aš net nesiruošiu miego...- nespėjau pabaigti sakinio, trenkiausi su galva į grindis, vaizdas pradėjo lietis kol galiausiai daugiau jau nieko nebemačiau....

To be continued...