Įstrigę kartu

5.

Aš atsistojau ir pasiėmusi kuprinę užsidėjau ją ant pečių. Prietemoje bandžiau surasti tualetą. Einant kuo toliau nuo durų buvo vis tamsiau. Iš pradžių sekėsi visai neblogai, tačiau netrukus pasidarė tamsu, kaip naktį ir aš atsitrenkiau į kažką labai kieto ir šalto.

- Auch. Taip...tai buvo spintelė.- tyliai po nosim sumurmėjau, tačiau išgirdau juoką už nugaros.- Kaip tu drįsti iš manęs juoktis?

Pavaidinau supykusią, bet jis prietemoj to nematė. Ranka pasitryniau kaktą ir pagaliau radau kelią į tualetą. Tačiau čia atėjau ne tam kad atlikčiau kokius nors gamtinius reikalus, man pasidarė silpna. Jup...pas mane tai dažnas reiškinys. Atsirėmiau rankomis į kriauklę ir žvelgiau į savo atspindį veidrodyje. Veidas išbalęs, paakiai pajuodę. Iš kuprinės išsitraukiau vaistus, kuriuos išrašė daktarė, nes pastaruoju metu mano organizmas labai nusilpęs. Kuprinė buvo gan sunki, todėl padėjau ją ant kriauklės. Ir tada įvyko kažkas keisto. Nuskilo puse kriauklės ir nukrito ant žemės sukeldama didelį triukšmą. Mano kuprinė tikrai nebuvo tokia sunki, kad suskaldytų kriauklę.

- Kas čia per magija!- sušukau.

Turbūt net mokyklos koridoriuje girdėjosi. Mano vaistų dėžutė iškrito man iš rankų ir visos tabletės pabiro ant grindų. Pasiėmiau kuprinę, kuri taip pat buvo nukritusi, užsidėjau ją ant pečių, atsitūpiau ir pasiėmusi dežutę pradėjau po vieną rinkti tabletes nuo žemės, tačiau staigiai į tualetą įbėgo ir nepažįstamasis. Jis stovėjo sutrikęs tarpdury.

- Kiniškos kriauklės.- toliau rinkdama vaistus sumurmėjau. Jis išplėšė man iš rankų buteliuką ir pradėjo skaityti etiketę.

- Kam tau jie?- suraukęs antakius paklausė.

- Atiduok! - piktai surėkiau.

- Kam tau jie?- iškeldamas vaistų buteliuką į viršų, kad aš nepasiekčiau paklausė.

- Koks tavo suknistas reikalas...Atiduok!

Dabar jau aš pradėjau rėkti. Tiksliau isterikuoti. Tikrai atrodžiau kaip pabėgus iš psichiatrinės. Nesuprantu kodėl jis elgiasi taip lyg rūpintusi manim. Kas jis toks iš vis? Ko jis nori?
Pamatęs, kad dėl tokio jo elgesio supykau atidavė man buteliuką, tačiau netrukus kažkas patempė už rūbinės rankenos, kad ir kas ten bebūtų, pamatęs, kad neatsidaro pradėjo jas rakinti. Greit išbėgom iš tualeto, uždarėm duris, kad nepamatytu tos betvarkės, kurią netyčia padariau ir pasislėpem už spintelių.

- Ar čia kas nors yra?- išgirdau pagyvenusios moters susirūpinusį balsą. Turbūt tai buvo valytoja.

Ji pabandė uždegti šviesą, tačiau elektros nebuvo, todėl įsijungusi žibintuvėlį pradėjo dairytis. Ji lėtu žingsniu ėjo link tualeto, paskui staigiai žvilgsnį nukreipė į spinteles, kai aš netyčia nestipriai su ranka trenkiau į dureles. Priėjusi tualetą palenkė rankeną taip atidarydama duris. Pamačiusi ten esančią netvarką kaip beprotė pradėjo klykli. Nepažįstamasis pasinaudojęs proga paėmė mane už rankos ir ištempė iš rūbinės. Aš sustingau nuo tokio jo gesto ir kai jau buvome mokyklos kieme jis mane paleido. Aš šyptelėjusi apsisukau ir ėjau link namų.

- Beje aš Denas.- išgirdau balsą už nugaros.

- Malonu susipažinti Denai.- nusijuokiau ir nesakiusi savo vardo nužingsniavau namų pusėn.

Tyliai pasukau durų rankeną ir įėjau į vidų, tačiau staigiai pajaučiau, kaip mano veidas pradėjo degti...Rimtai? Man mama trenkė?...

To be continued...