Įstrigę kartu

20.

- Tai skaudina...- laikydamas ašaras tarė.- tai, kad mane pamiršai...

Pasimečiau ir bandžiau suprasti apie ką jis šneka. Dar kartą žvelgiau į nuotrauką ant stalelio. To berniuko akys esančio nuotraukoje buvo labai panašios į žmogaus stovinčio prieš mane. Sustingau vietoje tai supratusi.

- Simonai?- su nuostaba veide paklausiau.

Jo nusivylusiame veide atsirado maža šypsenelė, kuri daug ką pasakė.

- Čia tikrai tu?- paklausiau.

Jis tik linktelėjo galva. Aš stagiai puoliau jam į glėbį ir jo liemenį apsivijau rankomis, priglaudžiau galvą prie krutinės.

- Kodėl pasikeitei vardą?

-  Galvojau, kad galbūt tada pasikeis ir mano asmenybė, bet tai buvo klaida...

- Kodėl tada išvažiavai? Kodėl palikai mane?- verkdama klausinėjau.

- Atleisk, neturėjau kito pasirinkimo, buvau mažas, privalėjau išvažiuoti su tėvu.- apsikabindamas mane tarė.

- Bet kur tu išvažiavai?

- Gydytis...

- Ką gydytis?- suraukiau antakius ir atsitraukiau.

Jis lėtu žingsniu nuėjo link lovos ir atsisėdo. Rankos mostu pakviėtė mane atsisėsti šalia, taip ir padariau.

- Pirmą kartą tą būtybę pamačiau būdamas aštuonerių, ir kentėjau du metus, slėpiau nuo tėvo visas tas žaizdas, bet kai buvau dešimties jis jas pamatė ....kai buvau vonioje, bandžiau susitvarstyti naują žaizdą ir tada viskas prasidėjo. Jis per prievartą išvežė mane į miestą, patikėk manim ten buvo viskas labai blogai, visos tos daktarų prognozės rodė, kad sergu šizofrenija...

- O kas tai yra?- susidomėjusi paklausiau.

- Ja susirgus dingsta susidomėjimas ankščiau mėgta veikla, kyla nerimas, depresija, žmogus negali sutelkti dėmesio ir tinkamai elgtis socialinėje aplinkoje, mokytis ar dirbti, tačiau nei vienas man netinko, bet vistiek daktarai nustatė šia ligą. Ir kaip tokius žmones galima vadinti daktarais.- jis staigiai atsistojo ir iš rankos trenkė į stalą.

- Ei, viskas gerai, nusiramink.- bandžiau jį nuraminti.

Jis giliai įkvėpė ir iškvėpė. Atsisėdęs šalia toliau pasakojo.

- Paskui diagnozė pasikeitė. Daktarai suvokė, kad aš buvau per jaunas sirgti šizofrenija. Nes neįprasta laikysena, nemiga, negebėjimas susikaupti, pasikeitęs, šiurkštesnis bendravimas su artimais galėjo būti tik paauglystės, brendimo požymiai, todėl tokio amžiaus nustatyti šizofreniją tiesiog neįmanoma.- giliai dūsavo.

-  Mano tėvas baigė visus reikalus su daktarais, nes jie visiškai niekuom negalėjo padėti, net nesugebėjo nustatyti tikslios diagnozės. Ir tada visos tos haliucinacijos dingo.

- Kaip suprast? Ką padarei kad jos dingtų?

- Nieko, jos tiesiog dingo, ir tada pagaliau galėjau gyventi be baimės, kad man ir vėl pradės vaidentis, bet po septyniu metų jos grįžo. Pradėjau keistai elgtis, daryti blogus darbus, todėl mane vis išmesdavo iš mokyklų, kelis kartus padavė į teismą, tėvas negalėjo to pakęsti, norėjo greičiau viską užbaigti, todėl mane uždarė metams...

- Ką? Kur uždarė?- nustebusi paklausiau.

- Į psichiatrinę...

To be continued...