Įstrigę kartu

25.

- Tėveli, o ką mes čia darome?- smalsiai paklausiau.

- Mama užsiėmusi, todėl tu turi būti su manimi.- tempdamas mane už rankos atsakė.- Ir niekur neini, visada būk prie manęs, šešiametei vienai būti psichiatrijos klinikoj nesaugu.

- Gerai, tėti.

Jis nutempė mane į kažkokią palatą, ji buvo purvina, dažai nuskilinėję nuo sienų, grindys nešvarios, lova pagaminta iš surudijusio metalo, o joje gulėjo moteris.

- Na ką.- žiūrėdamas į savo užrašus tarė tėtis.- kelkitės ponia, Albinson, laikas pradėti gydymą.

- Niekur aš neisiu.- ji sušuko.

- Na, jus neturite pasirinkimo.- sugriebdamas ją už rankos tarė.

Ta ponia ėmė spardytis, mosikuoti rankomis, rėkti. Netrukus į palatą įlėkė keli tėčio pagalbininkai. Jie surišo jos kojas ir rankas, tačiau ponia Albinson pradėjo kandžiotis. Ji gan stipriai įkando tėčiui į ranką, todėl jis įsiuto ir pradėjo šaukti ant jos, vadinti negražiais žodžiais. Aš rankomis užsidengiau ausis ir stipriai užsimerkiau, tačiau vistiek galėjau girdėti tuos bjaurius žodžius.

- Nina, nagi eikš.- sušuko tėtis ir paėmęs mane už rankos tempė ilgais, purvinais, drėgnais ligoninės koridoriais. Pagalbininkai išnešė moterį iš palatos ir nuvedė į kabinetą, kuriame buvo dantisto kėdė, o aplink visokie įrankiai, žnyplės įvairiausių dydžių, švirkštai su skirtingo atspalvio skysčiais viduje. Jie pasodino ją į kėdę, prirakino grandinėmis rankas ir kojas, jog ji negalėtų pajudėti.

- Tėti, ką jai darysi?- apsikabinusi lėlę paklausiau.

- Ji turi atlikti bausmę dėl savo netoleruojamo elgesio.- pritūpė.- tik turi tai laikyti paslaptyje, negali niekam sakyti, netgi mamai.

- Taip, tėveli.

Jis grubiai prirėmė moters galvą prie kėdės, ji šaukė bandė išsilaisvinti, tačiau jai nebuvo jokių šansų tai padaryti, nes grandinės buvo gan storos. Ji žvelgė į mane ašarotomis akimis.

- Padėk man.- tyliai tarė.

Aš stovėjau prieš ją stipriai įsikabinusi į lėlę, tokia maža, bejėgė. Tėtis pasiėmė nuo mažo staliuko didžiules žnyples. Įdėjo kažkokį keistą metalinį daiktą jai į burną, jog ji liktų išsižiojusi. Tik dėl to, kad ji bandė apsiginti tėtis jai traukė dantis. Albinson rėkė iš skausmo, bandė išsilaisvinti, jos smakru bėgo tirštas kraujas.

Nesuprantu, kaip jis gali elgtis taip su žmonėm, kuriem reikia pagalbos, negi jis tai laiko terapija, kuri padėtų jai pasveikti?

- Nina!- išgirdau balsą.- Nina Alton!

Apsižvalgiau aplink. Gulėjau senoje palatoje, kurią tika sapnavau.

- Ar viskas gerai? Jūs gal penkias minutes gulėjot atsimerkusi ir nei karto nemirktelėjot.- tarė vyras stovintis priešais lovą ilgu, baltu chalatu.

Reiškias tai nebuvo sapnas. Tai - prisiminimas...

To be continued...