Purvinas auksas. Tamsos apgultis

I DALIS: Prologas

Paskutiniai saulės spinduliai blausiai apšvietė į žemę įspaustus gilius kanopų pėdsakus. Jų čia būta daug. Vien mintis apie visą jų būrį privertė jį nežymiai šyptelti.

Šonu pasisukęs į kitus davė įsakymą prieiti.

- Jie jau netoli, - sumurmėjo nuo peties nusiimdamas raudonmedžio kruopščiai raižytą lanką. - Liepk visiems būti budriems, netrukus galėsim skelbti sau puotą.

Jaunuolis išgirdęs pirmą kart per keturias dienas gerą naujieną išsišiepė taip pat iš dėklo išsitraukdamas sąvajį durklą.

- Girdėjot broliai? - suriko jis džiugiai. - Jau rankomis jaučiu sertais pripildytas kelnių kišenes.

- Nemanyk, kad bus taip lengva vaikine, - nusijuokė kitas atsistodamas nuo žemės. Jo veide taip pat puikavosi įžūlus šypsnis. - Tu vis dar žalias, kaip kanopinis ridikas.

- Kertu lažybų šįkart pirmas bus mano, - atkirto jaunuolis.

- Kurgi ne...

Vyras klausydamasis savo bendražygių paistalų, jau nebe toks paniuręs  užsiropštė ant savo žirgo, ir davęs ženklą patraukė į priekį.

Atviras pievas netrukus pakeitė retos medžių tankmės. Kaip ir numanė, jie sparčiai traukė į šiaurės rytus, ten kur daugiau drėgmės ir mažiau žmonių. ,,Protingi padarai" - pagalvojo jis nusispjaudamas į šoną.

Horizonte raudonavo saulės dėmė, kuri netrukus dingo už didžių kalnų sienos. Dar spėjus pašilti ties pievomis ėmė kilti tirštas rūkas įkyriai užstojantis matymo lauką, tarsi pati Medeina saugotų gamtą apdengdama ją nematoma skraiste. Nors saulę netrukus pakeitė ryški pilnatis, dienos šviesa dar tebekovojo su nakties tamsa.

Netoliese trakštelėjus šakai vyras sustabdė savo žirgą kruopščiai įsiklausydamas į naktį. Klausiamai pažvelgęs į kitus jis nuslydo nuo balno ir liepęs kitiems tylėti su vienu iš jų nusėlino į tamsą dingdami už storų spygliuočių kamienų. Miškas tarsi norėdamas atgrasinti įsibrovėlius, skleidė keistą energiją, tad netrukus jie pasijuto išsekę ir apsvaigę.

Atsirėmęs į šiurkštų kamieną, vyras vienu sykiu paruošė paprastą strėlę įtaisydamas ją į lanką. Medžiotojams galiojo taisyklė, kurią turėjo žinoti visi tarnaujantys šiai gildai - "Geriau būti pasiruošus iš anksto, kai tikimybė yra greičiau mirti nei išlikti gyvam".

Per petį debtelėjęs jis apsižvalgė aplinkui. Kojomis vyras pajuto netoliese kažką stovint: didelė širdis, stambus kūnas. Švelnus vėjas iki jo atnešė uoslei pažįstamą kvapą. Prakaito kvapą.
Atsargiai apsidairęs jis nustebo išvydęs netoliese stovintį suaugusį elnio patiną, kurio ragų ilgis prilygo vidutiniam Barachijos vyrui. Negalėdamas atsistebėti jis staigiu judesiu įtempė lanką nusitaikydamas į didį padarą ir laukdamas tinkamo momento, stebėjo kiekvieną būtybės lengvą judesį, bandydamas iš vieno šūvio pataikyti tiesiai jam į krūtinę.

Staiga gyvulys tarsi numatęs savo žiaurų likimą įsistebeilijo tiesiai į jį nusitaikiusį vyrą ir klausiamai pastatė ausis. Trūko tiek nedaug, tačiau lyg kažką išgirdęs, gyvulys brisdamas pro purvus, nuskuodė gilyn kartu nusinešdamas ir svaiginančią sėkmę. Strėlė zvimbdama perlėkė per dešinįjį vyro skruostą nuskriedama elniui įkandin ir įsmigdama į nuvirtusį rąstą.

- Velnias, - piktai atsiduso vyras kumščiu trenkdamas į žemę. Nusivylimas perslėgė jo krūtinę, o laimės žiburys išgaravo, kaip nebuvęs.

Nespėjus nė mirktelėt, orą perskrodė kraupus staugsmas, priverčiantis nuo galvos iki kojų pašiurpti iš baimės. Akimirkai jis sustingo. "Kažkas čia ne taip". Negaišindamas laiko jis atsistojo iš strėlines išsiimdamas tris sidabrines Kjerodietiškas strėles.

Vyras susižvalgė su šalia esančiu bendrakeleiviu, kurio akyse baimė tryško kaip jaunystės šaltinis.

- Grįžtame. - įsakė jis, ir jiems bejudant atbulomis prieš akis perbėgo didžiulis ir liesas šešėlis, ir nė nespėjus pakrutinti galūnių, nagais kibo į atlapus.

Susverdėjęs nuo stipraus smūgio jo bendražygis krito ant žemės prispaustas didelės ir nežemiškos jėgos.

- Ne! - sušuko vyras, krisdamas kūlversčiu atgal. Jis jau žinojo kas nutiks.

Vargšas jo padejėjas dar bandydamas pasprukti beviltiškai muistėsi ant žemės, kol šešėlis be gailesčio trankė jo jau be sąmonės tysantį kūną, iki kol jo akyse dingo paskutinis likęs gyvybės lašas.

Vyras išvydęs kas įvyko, pakraupęs atbulomis pradėjo ropoti drėgna žeme stebėdamas, kaip tas padaras atsikrenksčia išsitiesdamas visu ūgiu. Tik išvydęs krauju pasruvusias akis jis pagaliau prisivertė tvirtai atsistoti ant kojų ir į nakties padaro nasrus paleisti žibančią žvaigždžių aukso strėlę.

...