Nothing lasts forever[BAIGTA]

6 Dalis

-Ačiū... - tariau.
-Nėra už ką. Visi taip būtų pasielgę.
Žinojau, kad nevisi, bet nieko jam nesakiau.
Buvo nedrąsu ir kiek keista būti kartu su Hugu taip arti vienas kito, bet džiaugiausi šia gyvenimo suteikta proga susipažinti.
-Kodėl Rūkas? - nurijusi gurgšnį kavos prisiminiau.
-Daug rūkau. - nenorom tarė nusisukdamas.
-Nenori gyventi?
-Kitaip to nedaryčiau.
Net nežinojau ką pasakyti į visiškai nekaltus, bet nusivylusius jo žodžius. Hugas atrodė nuostabiai. Jis devėjo rožinį mėgstuką ir pilkšvai rudas kelnes. Atrodė tvarkingas, mandagus ir geras,bet tai kas atsivėrė jo kalboje, išraiškose, elgesyje ir šveliame šiurkštume, begalo traukė ir tuo pačiu stebino tamsumu. Norėjau sužinoti, kokia viso to priežastis? Kodėl nuostabiai atrodantis žmogus, negali turėti visko? Galbūt neužtenka vien to, kas esi išorėje?

-Esi laimingas?
-Buvau.
-Kas nutiko?
-Turbūt susitikau su blogais žmonėmis, blogoje vietoje. Jei ne draugai, nebūčiau čia.
-Džiaugiuosi, kad esi čia. - šyptelėjau.
Hugas taip pat nusišypsojo. Gėriau kavą, kai jis tyliai tarė:
-Esi gražiausia ką gyvenime esu matęs...
Staigiai atsisukau į jį. Jis buvo atlošęs galvą ir sukandęs lūpą. Kreivai žiūrėjo į mane, o aš pajautusi raustančius skruostus nusisukau nuo jo.
-Aš rimtai...
-Ačiū. - šyptelėjau nedrįsdama pažvelgti į jį.
Sedėjome tylėdami, kai grįžę likę žmonės, ėmė grūstis.
-Liko dvi valandos iki Duluto, todėl turėkite kantrybės, pažadu tai bus geriausia savaitė jūsų gyvenime. - įlipusi į autobusą tarė Via.
Kodėl beldžiamės į Dulutą? Kodėl ne į Majamį, Los Andželą ar San Fransiską? Atsakymas paprastas. Norėjosi gamtos. Norėjosi atitrūkti nuo miesto ir pabūti kažkur toliau nuo namų su bendraamžiais. Norėjosi pasimaudyti ir pasideginti bei patirtį naujų nuotykių. Ką gali žinoti, gal liko visai nedaug... Reikia išnaudoti visas galimybes,todėl tik radus šią stovyklą, pasitariau su šeima ir draugais. Išleido. Važiuojame ten ir jau liko labai nedaug.

Kalbėjau su Hugu. Pasakojau apie mokyklą, draugus ir linksmybes bei gyvenimą, kurį gyvenu kiekvieną dieną. Jam patiko mano požiūris į visą tai, kai atėjo eilė jam.
-Man dvidešimt. - taręs galbūt galvojo, kad nustebsiu.
Nenustebau.
-Turiu vienuolikos metų brolį. Tėvai gyvena puikiai. Nieko nesiskundžia ir dėl jų nesuku galvos. Gyvenu Niujorko pakraštyje, nedideliame bute, kurį nuomojuosi. Studijuojų teisę, bet visada jaučiau, kad tai ne man ir norėjau nutraukti studijas, bet tėvas griežtai tam prieštarauja.
-O kaip su laisvalaikiu? Ką mėgsti veikti?
-Mėgstu rizikuoti. Lenktynės, šuoliai parašiutu ar plaukiojimas tarp riklių mano aistra. Negaliu be to, kaip negaliu ir be merginų,-išsišiepė jis.
Buvo įdomu jo klausyti, kai staigiai stabtelėjęs autobusas užvertė mane ant Hugo. Vaikinas išsišiepė, o aš patraukusi ranką jam nuo šlaunies grįžau į realybę. Supratau, kad esame stovykloje.
-Atvažiavome! - kažkas sušuko.
Supratingai ėmiau tvarkytis, rinktis daiktus ir eiti lauk. Pro langą atsivėrė platus ežeras ir už kalnų besileidžianti saulė, kurios spinduliai mirguliavo ežero dugne. Dešiniau stovėjo daugybę medinių, iš tamsių lentų sukaltų namelių. Aplink degė daug švieselių, keletas laužų ir vaikščiojo žmonės. Tarp medžių buvo nutiesti takeliai aukščiau žemės, skirti vaikščioti ir iš aukščiau pamatyti vietoves.

Ši vieta buvo gyva, o išlipus lauk ir išgirdus paukščių balsus pasijutau, kaip namie. Prieš mamai sutinkant Aleksą, Klėjaus tėtį, gyvenome prie miško, todėl buvimas gamtoje, man buvo tikra palaima.
-Sveiki! - kažkas sušukęs iš toliau patraukė mūsų dėmesį.
-Čia pagrindinis stovyklos prižiūrėtojas, stovyklos savininko sūnus. - merginos ėmė aptarinėti.

Prasibroviau į priekį, nes norėjau pamatyti jį.
Vaikinas sustojo netoli manęs ir ėmė kalbėti su Via. Merginos alpo dėl jo ir pripažinsiu jis buvo karštas. Jo palaida maikutė išryškino rankų raumenis, bet nepaslėpė ištreniruoto pilvo preso, kuris vis išryškėdavo vėjui papūtus ir prispaudus maikutę prie kūno . Jis devėjo laisvus šortus ir tapkutes, perspiriamas per pirštą. Staiga vaikinas atsisuko ir ėmęs žvalgytis, sustojo ties manimi. Atrodė nualpsiu. Kojos ėmė linkti, o protas iškeliavo kažkur kitur. Jo balta šypsena ir tamsios rudos akys bei šviesi oda atrodė labai patraukliai.
-Aš Ardas, šios stovyklos pagrindinis prižiūrėtojas ir organozatorius. - perbraukęs ranka per ilgus, vos pečius siekiančius banguotus plaukus, tarė.
-O aš Tina, - pribėgusi smulkutė, plačią šypsena pasipuošusi mergina tarė. - Passiimkit daiktus ir ateikit prie to pastato. - parodė ranka į didžiausią namą. - Duosiu raktus, išsiskirstysite po penkis ir galėsite eiti ilsėtis.
-Rytoj 09:00 pusryčiai, kurių nevalia pramiegoti. - įsiterpė Ardas ir nusišypsojęs kažkam minioje liko kalbėti su Via.
-Su kuo busim namelyje? - tik atsisukus į autobuso pusę, pribėgo Becky.
-Su Klėjum.
-Hariu.-pritarė ji.-Timmy ir jo mergina, gerai?
-Jau šeši ir kažką pamiršai.-susiraukiau.
-Nieko nepamiršau...-papurtė galvą.
-O kur Hugas?
-Hugas...-susirūpinusi ėmė žvalgytis.-Na jis susiras draugų.-numojo ranka į šalį.
-Becky, ne! Taip nesidaro! - piktai rėžiau.
-Kas čia vyksta? - prie mūsų priėjęs Klėjus išblaškė abėjones.
Tikėjau, jog jo žodis išspręs nesklandumus.
-Aš, Corina, Becky, Hugas ir Lukas viename namelyje, kažkas neaišku!?-piktai rėžė į akis Klėjus.
-Bet Lukas...
-Kas Lukas? - visas nepatenkintas ir susiraukęs deptelėjo Klėjus.
-Nieko. -nekaltai tarė Becky.
Mergina buvo kiek nuliūdusi.
-Būsime kartu, vėliau manau pasimaišysime ir nebereikės būti su Luku.
-Tikiuosi... - nuliūdusi tarė Becky. - Einam?
Linktelėjau, kai pagriebusi savo lagaminą, susiradau Becky ir susikibusi su ja rankomis ėjau link pagrindinio pastato,kai staiga pamačiau...

____________________________________
Jei patiko, vote ⭐