Nothing lasts forever[BAIGTA]

8 Dalis

-Štai kur tu! - tik atsikvėpus pribėgo Becky. - Atsiprašau, kad taip elgiausi. Tiek daug emocijų...-nepaleido manęs iš glėbio.
Atsiprausėmė ir ėjome miegoti.

07:00 ryto, antroji diena, šeštadienis

Pramerkiau sunkias akis ir atsisėdusi lovoje ėmiau žvalgytis. Nesupratau, kur randuosi, kai prie savęs pamačiusi Becky, ėmiau prisiminti. Kambarys buvo tvankus ir prikaitęs, todėl tyliai išlipusi iš lovos atidariau langą, kad įleisti šiek tiek gryno oro. Pro langą švietė saulė, atsivėrė vaizdas į ežerą, kai pažvelgusi į telefoną pasižiūrėti laiką, likau kiek nustebinta. Šiaip mėgstu ilgai miegoti, bet nauja aplinka ir nepažįstama lova darė savo. Atitraukiau lagaminą ir pagriebusi pilką, sportinį kostiumėlį ir kreminius kedukus ėmiau rengtis. Plaukus palikau palaidus, kai užsidėjusi akinius nusileidau laiptais į pirmą aukštą.

Sustojau ties Klėjaus lovos, kuri buvo arčiausiai durų. Jis miegojo be viršutinės maikutės, nerangiai ant kojų užsimetęs pledą. Lukas miegojo ant kitos sofos, o toliau už sienos mačiau tik Hugo kojas. Nedrįsau eiti toliau, kai nuo stalo pagriebusi buteliuką vandens išėjau iš namelio. Lauke pasigirdo paukščių giesmės ir šalto vėjo srovės, tekančios tiesiai į mane. Toliau prie pagrindinio namelio mačiau stovintį Ardą. Pagalvojau nueisiu pasikalbėti. Gal papasakos daugiau apie stovyklą. Ėjau grūdėtu taku, kai jau iš tolo išgirdęs mane atsisuko ir nenuleidęs akių pasitiko žvilgsniu.
-Labas rytas. - tariau.
-Sveika,-šyptelėjo.-Turbūt nepatogi lova?
-Kodėl? Patogi. - sutrikusi papurčiau galvą.
-Na nei vienas dar neatsikėlęs taip anksti.-rimtas gurgštelėjo neaiškaus skysčio puodelyje.
-Ak taip...
-Ką norėtum išgirsti?
Jo klausimas šiek tiek nuliūdino. Neatrodė, kad norėtų su manimi kalbėti ar būti čia su kažkuo kitu, kaip savimi.
-Papasakok apie stovyklą.
Jis liko nustebęs.
-Na jai jau apie 50 metų,tik ji aišku daugybę kartų renovuota ir perdaryta naujų kartų. Vėliau čia vadovaus mano vaikai, o vėliau jų ir taip toliau.
-Įdomu...
-Bėje kiek tau metų? - staiga paklausė jis.
-Septyniolika, o kiek tau?
Ardas ėmė juoktis. Buvo nejauku.
- Niekas dar nebuvo to klausęs...
Susigėdau.
-Visada būna pirmas kartas.-rimta tariau.
-Na man dvidešimt penkeri. - surimtėjęs atsakė.
-Nebūčiau pagalvojusi, atrodai daug jaunesnis. - likau nustebinta, nes jis atrodė net geriau už, kai kuriuos jaunesnius.
-Na, o tu atrodai vyresnė. - sulaikydamas juoką tarė.
-Oh, ačiū. - ėmiau juoktis kartu su Ardu.
-Ei!
Tik nutilus išgirdau kažkieno šūksnį. Apsižvalgiau ir prie mūsų namelio pamačiusi stovintį Luką, nusisukau. Ardas bandė išsiaiškinti situaciją,kai tik šyptelėjusi jam, bandžiau išvengti susitikimo su Luku.
-Čia jis kvietė mane?
-Nemanau...-patraukiau pečiais.
-Cori! Ateik! - vėl sušuko Lukas.
Nekenčiu,kai kažkas mane vadina Cori... Tai primena vaikiną,o aš juk turiu vardą. Keistas trumpinys.
-Manau eik.
-Manau einu.
-Greičiau! Man reikia... - kažką vis dar rėkė.
-Tai aš eisiu. -eidama atbula kalbėjau.
-Bėje kuo tu vardu?
-Corina. - šyptelėjusi nuėjau.
Pykau ant Luko. Visgi su Ardu buvo nereali proga pasikalbėti. Vaikinas stovėjo nedidelėje pavesinėje prie nemelių.
-Ko tau reikia?
Lukas pakėlė akis ir išpūtęs cigarečių dūmus tiesiai į mane, sukėlė milžinišką pyktį viduje.
-Skaičiuoju iki triejų.
Jis tik žiūrėjo į mane ir nieko nesakė.
-Vienas. - tariau sukryžiuodama rankas ties krūtine.
-Du...
-Aš noriu būti su Becky.
-Tikrai? - vaidinau nustebusia.
-Aš rimtai. Noriu ją susigrąžinti. Žinau, kad elgiuosi kvailai, bet aš jaunas. Noriu išbandyti viską ir patirti dar daug, bet Becky...Jos per daug visur... Kad ir kur nebūčiau su kuo kitu, ji stebuklingai pamato mane su kita.
-Stebuklingai sakai?
-Na taip...
-Klausyk. Jei norėtum ją susigrąžinti parodytum tai,o ne būtum su kitom.
-Bet taip sunku atsispirti.
-Ugh...-atsidusau. - Tai palik ją ramybėje. Nebenoriu tavęs klausyti.-apsisukau eiti.
-Pakviesk Becky. Noriu su ja pasikalbėti.-šiurkščiai deptelėjo.
-Vien noro neušteks. Jei ji nenorės, neateis ir turėsi su tuo susitaikyti. - tarusi nuėjau link namelio.
Širdyje dėjosi nepaaiškinami dalykai. Šiurkštus Luko tonas, kažkuo mane traukė. Vis galvojau apie jį ir tas tvirtas žvilgsnis į mane... Jis buvo pasimetęs ir nežinantis ko tikėtis iš gyvenimo. Kartais atrodė, kad jau baigėsi jo gyvenimas ir tas blogo berniuko įvaizdis kartais jam visai netiko. Dažniausiai jis būdavo jautrus, tik nedrysdavo atrodyti toks. Įėjusi į namelį, pajaučiau gyvybę. Klėjus dar miegojo, o Hugas jau tvarkėsi lovą, kai pamatęs mane šyptelėjo. Šyptelėjusi atgal, užlipau į viršų. Becky vartėsi lovoje, ieškodama telefono ryšio.
-Čia miškas, ryšio nebus.
-Na taip...O, kas gi čia argi ne mano meilė?-išsišiepė Becky.
-Lukas tavęs laukia pavėsinėje, lauke.
Becky akys išsiplėtė, kai tuoj atsisėdo lovoje.
-Lukas? Kodėl?
-Nueisi, pati pamatysi.
Becky greit stojosi iš lovos ir užsivikusi paprastą suknelę išbėgo iš kambario.
Keista... Ji net negalvojusi išlėkė. Suprantu ją. Kai kažką myli, padarai viską dėl to žmogaus. Pati gyvenime turėjau keletą vaikinų... Na gerai turėjau daug. Nemėgstu to sakyti atvirai, bet su tais kuriais išbūdavau savaitę ar dvi, neskaitysiu. Tai turėjau keturis. Mylėti ir paleisti, du sunkiausi dalykai,bet gi nieko nėra amžino, todėl tenka paleisti ir įsimylėti kitą. Sedėjau ant lovos ir bandžiau pasidažyti,kai išgirdusi girgždžiančius laiptus, pakėliau akis...

___________________________________
Jei patiko, vote ⭐