Nothing lasts forever[BAIGTA]

PABAIGA (37 Dalis)

Kai pravėrėme užsakyto pastato duris, užsidegė šviesa ir visi ten buvę žmonės ėmė dainuoti :
-Su gimimo diena!
Corina tuoj atsitūpė ir nebe sulaikydama ašarų, pravirko. Atsitūpiau šalia ir apkabinęs ją, padėjau atsistoti.
-Čia tu viską suorganizavai? - išgirdau klausimą ausyje.
Linktelėjau, kai Corina tik dar labiau suspaudė mane.
-Tu pats geriausias...
Baigę dainuoti, visi apsikabino salės viduryje ir ėmę sveikinti gležną būtybę, dėl kurios čia ir susirinkome. Užtruko ilgiau nei tikėjausi. Mano tikslas pasiektas. Corina laiminga? Iš jos šypsenos ir ašarų galima spręsti, kad taip. Mergina netrukus atsistojo ir apkabinusi mane pakvietė visus šokti.
Atmosfera virė karščių ir perpildytomis džiaugsmo emocijomis kurios čia puikiai tiko.

Corinos POV

Dar niekada nebuvo taip gera jaustis reikalinga kažkam. Visa ta šventė... Man šypsena netilpo, o jausmas krūtinėje, spaudė ją. Norėjau tik rėkti iš džiaugsmo, o ačiū pasakyti, tiesiog buvo per kuklu. Daug balionų, vaišėmis nukrauti stalai, muzika ir linksmi veidai aplink. 00:00 stebėjome fejerverkus, kai beperstojo girdimi žodžiai "Myliu tave" iš Hugo, įtikino mane, kad tai visiška tiesa ir to nedrystų nuginčyti jokios kalbos.
Dauguma jau buvo gerokai įkaušę, kai vienu laiku ėmė skirstytis, liko tik artimiausi ir keletas visai nepažištamų. Staiga pamačiusi prie lango sėdinčią Becky, nesupratau, kodėl jos veide liūdėsys.
Mergina gurgšnojo raudonos spalvos skystį, kai prisėdusi prie jos, ji tuoj šyptelėjo ir apsimetė, jog viskas gerai.
-Kažkas nutiko? - klausiau.
-Truputį pavargau, - kukliai šypsodamasi žvelgė į mane.
-Aš matau, jog tau kažkas neduoda ramybės.
-Tavo gimtadienis, niekas neliūdi. - nenustojo šypsojusisi, o jos apsvaigusios akys atrodė tuoj užmigs.
-Baik... Man rūpi, kas tave slegia. - pagriebiau ją už rankos.
-Klėjus...
-Ką jis?
-Jis su Madison, o aš viena... - ašara nusirito jos skruostu.
-Na tai, kas? Bus dar tų vaikinų... Bet juk niekada nesakei, kad tau patiko Klėjus?
Becky staigiai užsiėmė už burnos.
-Nesvarbu. Einam šokti. - numetusi temą į šalį, nusivedė prie šokančių žmonių.
Buvau gerokai susirūpinusi Becky, bet tuoj išsisklaidęs jos liūdėsys ir šalia atsiradęs Robis, greitai ją pralinksmino. Nusprendžiau susirasti Hugą, kai išėjusi iš šokandžių žmonių, patraukiau link gėrimų stalo. Pamačiusi Rachel, staigiai nuėjau prie jos, kai ėmusios šnekučiuotis, pakreipiau akis, apsižvalgyti. Netrukus mano akys nukrypo į šokančią, man visai nepažįstamą mergina, o prieš ją... ant sofos sėdinčius Timmy ir Hugą. Hugas buvo visiškai girtas, kai tai pačiai merginai užlipus ant Hugo šlaunų ir ėmus trintis aplink jį, kraujas lyg užvirė.
-Kas? - pasidomėjo Rachel, pamačiusi mano piktą žvilgsnį.
Nesiruošiau čia stovėti, kai eidama link Hugo, jau mačiau, kaip jis nužvelgia merginą ir nelabai suprasdamas, kas vysta, atsargiai nustūmia ją į šoną ir vos atsistojęs išbėgą į lauką. Jau noriu daryti lauko duris ir nueiti pas Hugą, bet kažkas sučiumpa mano ranką ir prirėmęs prie sienos, prisiglaudžia visu kūnu. Pakeliu akis ir prieš save matau, nedaug įkaušusį Beną. Bandau išsivaduoti iš jo gniaužtų ir nueiti prie Hugo, bet Benas man per daug stiprus.
-Pabūsi su manimi? Tavo vaikinui vis vien rūpi kitos, negalvok,kad tu jam vienintelė. - kalba Benas.
-Paleisk. - bandau išsivaduoti.
-Pažiūrėk.-parodo pirštų į už lango stovintį Hugą.
Prie jo jau kita mergina, Hugas vemia, jį pykina, kai tuoj atsisukęs, apkabina kitą merginą. Jis mėgaujasi tuo, atrodo tai jam svarbus žmogus, bet kažkur pasąmonėje suprasdama, kad jis gali maišyti mane su kita, nenusiviliu. Staiga mano ir Hugo žvilgsniai susitinka. Hugas susiraukia, o Benas ėmės bučiuoti mano kaklą, sukelia pasišlykštėjimą.
-Kas tau blogai? Aš turiu vaikiną! - bandydama nustumti Beną nuo savęs šušukau.
-Kam tau reikalingas toks durnius, nusigėręs mergišius? Juk esu aš. - prikandęs lūpą, nužvelgė mane.
Jo žvilgsnis buvo toks tuščias ir toks šaltas. Atrodė širdis tuoj pravirks, o sukilę jausmai ir girtas Hugas... Kodėl viskas turėjo nutikti būtent taip?!
Netrukus kažkas atsitrenkė į mus, todėl Beno rankoms atlaisvėjus, tuoj pasitraukiau. Tai buvo Hugas, kai jam apkabinus mane, suspaudžiau jį prie savęs.
-Atsiprašau.-išgirdau nerišlius Hugo žodžius.
Hugas paleido mane ir atsisukęs į Beną, bandė trenkti, bet jo smūgis buvo toks nestiprus ir netaiklus, kad net pati turėjau įsikišti. Norėjau nuraminti Hugą ir Beną, bet jie ne girdėdami manęs ėmė stumdytis ir tada įvyko tai... Benas trenkė Hugui į veidą, o šis kritęs ant žemės, susiėmė už burnos ir ėmė raitytis.
-Ką darai!? Tau viskas gerai su galva!? - apimta nevilties, trenkiau Benui delnu per veidą ir atsiklaupusi bandžiau pakelti Hugą, bet šis tik aimanavo.
-Dink! - priėjęs Klėjus, ėmė stumdyti Beną. - Šiandien čia ne muštis susirinkom! - dar piktai išrėžęs, nusivedė Beną.
-Labai skauda? - klausiau Hugo norėdama patraukti jo ranką nuo veido ir pažiūrėti .
-Palik mane vieną! - piktai išrėžęs, pastūmė mane ir sunkiai atsistojęs nuėjo, prasibraudamas pro žmonių minią.
Pravirkau. Kam jam reikėjo tiek gerti?
Merginos greit pribėgo prie manęs, kai susėdusios ant tos pačios sofos, kalbėjomės. Jos ramino mane, o aš nusprendusi surasti Hugą ir pasikalbėti, išėjau ieškoti. Apėjau antrą aukštą ir net rūbinę, kai tik nusileidus laiptais į pirmą aukštą, prie manęs priėjo Klėjus.
-Tau skambina Hugas, jo nebėra šiame name. - tarė išsigandęs brolis.
Pagriebiau telefoną ir nesupratau, kas vyksta. Atrodė tuoj prasidės panieka, juk jis katik buvo čia .
-Hugai? - virpėdama atsiliepiau.
-Aš taip beprotiškai tave myliu... Esu visiškas šiknius, idijotas, kad taip elgiuosi su tavimi. Nereikėjo tiek gerti. Pažadu tau nebegersiu! Niekada! - rėkė į ragelį.
-Hugai nurimk. Kur tu?
-Tau nereikia manęs, tu verta geresnio. - vos pakalbėjo, švepluodamas.
-Kur tu?
Staigiai stojo tyla, išgirdau mašinos variklį.
-Hugai! Prašau pasakyk kur esi! Sustok ir pasikalbėk su manimi! Aš irgi tave labai myliu! - situacija tapo nebevaldoma.
-Aš žinau, kad tau be manęs bus geriau.
-Ne...be tavęs aš neišgyvensiu.-nuėjusi nuošaliau kalbėjau su Hugu.
-Tikrai?
-Taip. Jeigu myli mane, sustok pakelėje, mes tuoj atvažiuosim, aš noriu tave apkabinti, prašau. - rankos ir kojos ėmė drebėti,juk jis visiškai girtas sėdi už vairo.
-Myliu... - vos taurus jam, išgirdau nežmonišką garsą. Kažkas pypė, traškėjo, girdėjau mašinos signalizaciją. Širdis sustojo, kai užsikimšusi kitą ausį, bandžiau įsiklausyti į kitus garsus girdimus prie Hugo.
-Kas nutiko? - staiga sučiupo mano ranką Klėjus.
-Jaučiu, kad Hugas pakliuvo į avariją.

Mes jo ilgai ieškojome, visi buvome išgėrė, bet tai mums nelabai rūpėjo. Beklausydama Hugo, dingo ryšys, todėl daugiau nebeprisiskambinau. Ašaros ritosi skruostais, o nežinojimas, kur jis, žudė iš vidaus. Netrukus grįžome į tą patį išnuomotą namą, kai įėjusi į vidų, susiradau Beną ir ėmusi jį trankyti buvau sulaikyta pačio Klėjaus.
-Kas tau?! - pašaipiai klausė Benas.
-Per tave, viskas per tave! - šaukiau nesavu balsu.
-Hugas kažkur pakliuvo į avariją. - tarė Becky.
Piktai nužvelgiau draugę ir užbėgusi į antrą aukštą persirengti, susiradau telefoną, kai vis skambindama Hugui, apsirengiau į džinsus ir storą džemperį. Niekas nekėlė ragelio, kai į kambarį staigiai užėjo Klėjus ir tuo pat metu suskambo mano mobilusis.
Pažvelgiau jį ir virpančiomis rankomis atsiliepiau nežinomam numeriui.
-Corina? Čia Corina? - pasigirdo moteriškas balsas.
-Taip... - vos ištariau.
-Hugas Raudonojo kryžiaus ligoninėje, jis pakliuvo į avariją. - sukukčiojo moteris.
Ir tada supratau, kad tai Hugo mama.
-Prašau nevažiuok, jam labai blogai, atvažiuosi rytoj, dabar su juo pabūsiu aš. - nebeatlaikiusi padėjo ragelį.
Širdis nebemokėjo plakti, o pati nebesugebėjau įkvėpti.
-Važiuojam, Hugas ligoninėje. - begarso tariau.

Klėjaus POV

Corina išbąlo, kai tarsi pasakiusi kažką neaiškaus, prisėdo ant lovos.
-Hugas ką? - susiraukiau.
-Jam blogai, važiuojam į Raudono kryžiaus ligoninę... - bejėgiškai tarė Corina.
Negalėjau patikėti, galvojau ji juokauja, bet jai atsistojus ir išėjus pro duris, matydamas tą skausmo perpildytą veidą patikėjau. Turėjau petikėti. Pasakiau Madison, kad išvažiuoju, kai jai pasilikus, kartu su seserimi sėdau į mašiną ir nors ir būdamas išgėręs rizikavau važiuodamas. Bijojau pagalvoti, kas nutiko Hugui, kai nenustodama verkti Corina, tik trigdė mane.
Važiavau kiek galėjau greičiau, kai pravažiuojančios mašinos, kuo toliau tuo labiau svaigino mane. Vaizdas sukosi, bet turėjau susikaupti ir išlikti susikoncentravęs.

Corinos POV

Sustoję prie ligoninės, net neklausiau, kur Hugas, kai pasileidusi bėgti per koridorius, sustojau pamačiusi keletą žmonių. Luktelėjau, kai nusišluosčiusi ašaras, ėjau link jų.
-Smarkiai sutrenktos smegenys, lūžusi koja, abi rankos, keletas šonkaulių ir daug kitų smulkių lūžių. - girdėjau kalbantį daktarą. Stovėjau prie Hugo mamos,ji manęs nematė.
-O jis greit atsigaus? - paklausiau.
Hugo mama staigiai atsisuko į mane ir susiraukusi, patraukė nosimi.
-Juk sakiau nevažiuoti... - sušnabždėjo.
-Jam koma.-rimtas tarė gydytojas, kai tuoj visi sužiurome į jį.
-Niekas nesitęsia amžinai...-tarusi seselė, perbraukė ranka man per nugara ir nuėjo.
Likau viena. Viena širdyje,nes antra jos dalis be kitos, juk nesugeba plakti... Dabar telieka laukti,pabus ar ne?
...
..
.
..
...
-Pabudo! - netrukus sušuko seselė, po triejų mėnesių pertraukos.