Nothing lasts forever[BAIGTA]

20 Dalis

Autobusu važiavau gal 40 minučių, kai privažiavus Niujorko centrą , supratau, kad visi tie dangoraižiai aplink mane, nereiškia nieko. Tai tik maža dalelė to, ką gali duoti žmogus.
Daug mąsčiau, kai pati pagavau keistą ilgėsį viduje. Ilgėjausi Hugo ir nesuvokiau, kaip taip greitai jis dingo iš mano gyvenimo. Tas dvi dienas po kelionės nebebendravom ir aš buvau teisi. Sustojome reikiamoje stotelėje, kai netrukus jau stovėjau lauke. Daug negalvodama ėjau link kruasanų kepyklėlės, kai įėjus į vidų Tomo neradau. Prisėdau kiek nuošaliau ir ėmiau apžiūrinėti kiekvieną pasikeitusią detalę fone. Mačiau atsinaujinusius paveikslus, kėdžių užtiesalus ir atnaujintas žvakides ant stalo. Visą tai atrodė labai kukliai, bet pridavė erdvei jaukumo ir menko romantiškumo, kurio čia pilnai pakako. Prie baro dirbo pardavėjas, kuris mane puikiai pažinojo, kaip pažinojau ir aš jį. Tai dvidešimt aštuonerių sūnus ir virtuvėje dirbanti jo mama. Tai jų kepyklėlė, kuri tikrai nesivadina kruasanų, tai kepyklėlė, kurioje skaniausi kruasanai nors yra daug kitų gėrybių.

Priėjusi padavėja priėmė mano užsakymą, kai tuo tarpu tarpduryje pasirodė Tomas. Kaip visada gražus ir pasipuošęs. Purūs plaukai ir ryškūs veido bruožai jam labai tiko,o strazdanos ant nosies tik pridavė išskirtinumo.

Pamojau jam ranka, kai pamatęs mane priėjo ir puolė apsikabinti. Jis daug kalbėjo ir nepaleidęs manęs, sedėjo apsikabinęs per pečius. Užsisakė ir jis, kai netrukus atnešus dar karštų kruasanų ėmėme valgyti.

Truputį pasišnekučiavome ir atsistoję nuo stalo priėjome susimokėti.
-Patiko? - klausė kepyklėlės savininkas stovėdamas už kasos.
-Kaip visada nuostabūs! - pagyriau ir susimokėjusi, kartu su Tomu išėjome lauk.
Ėjome link centrinio parko, kai besitrinantys žmonės ir jų gausa ėmė erzinti. Tomas nenustojo kalbėjęs ir nepaleido manęs nė per žingsnį, kai staiga jis draugiškai paėmė mano ranką, o aš tik suspaudžiau tvirčiau. Jis gražus ir tikrai patraukiantis ne vienos merginos akį, bet su juo jaučiuosi nerimta. Jis daug kalbą, bet dažniausiai apie nieką. Jo paprastumas mane žavi,taip pat, kaip ir keisti pasakojimai, kurie padeda atitrūkti nuo realybės rūpesčių.
-Papasakok apie stovyklą. - staiga trūktelėjęs už rankos, tarė Tomas.
Ėmiau pasakoti. Neslėpiau dramų ir įvykių su Hugu, kai pasakodama mačiau jo susidomėjusį žvilgsnį, todėl nesustojau. Kalbėjau atvirai ir su smulkmenomis, kai pakėlusi akis, prieš save tolumoje pamačiau pareinančią grupę žmonių, kurie pro visus braunasi ir garsiai juokiasi. "Eiliniai paaugliai." - pagalvojau. Artėdami prie jų, nustojau kalbėjusi, kai supratusi, jog ten dauguma iš stovyklos ir visi spokso į mus ir į mūsų rankas, paleidau Tomo ranką.
-Labas! - pripuolė Rachel.
-Sveika... - pasimetusi tariau.
Tuoj pasisveikino ir Timmy bei Haris. Tarp jų stovėjo Hugas su Jane, bet vaikinas nenorėjo su manimi sveikintis. Jis žiūrėjo į mane suraukęs kaktą ir nieko nesakė. Hugas buvo lyg sutrikęs ir nuliūdęs... Keista, kai katik juokesis, pamatė mane ir visiškai pasikeitė.
-Kas šis gražuolis? - iš toliau paklausė Jane.
-Čia Tomas. - staiga atsipeikėjusi tariau.
Tomas pasisveikino su kiekvienu, kai tuoj įsikibau į Tomą ir luktelėjus norėjau nueiti, bet Rachel vis nenustojo gyrusi mano aprangos ir tobulo įvaizdžio.
-Vakare pas Hugą bus vakarėlis, susirinks populiariausi, ateisi? - mirktelėjo Jane.
-Pagalvosiu. - tarusi apkabinau Rachel ir pagriebusi Tomui už rankos, nusivedžiau toliau. Ėjau greitai, kai Tomas ėmė zyzti.
-Kur tiek skubi? Kas visa ta grupė? Corina... Pasakyk man! Pati žinai, kaip nemėgstu, kai tyli...
-Tai žmonės iš stovyklos. Aišku?! - piktai deptelėjau.-Ir vaikinas, kuris nesisveikino su manimi, buvo tas pats Hugas apie, kurį tau pasakojau... - nuleidau galvą.
-Jei nesisveikino  su tavimi, toks jis ir vaikinas... - burbtelėjo Tomas.
Dar vaikščiojome po saulėtą ir tobulai sutvarkytą parką

, kai įpusėjus dienai, gryžau namo. Tomas pasikeitė. Mūsų bendravimas žymiai atšalo. Net nebeturiu apie ką su juo kalbėti, nebėra taip, kaip buvo anksčiau.

Namuose. 14:19
Tvarkiausi kambarį, kai staiga paskambino Becky. Kalbėjome su vaizdu, kai grįžusi iš apsipirkinėjimo rodė, ką nusipirko.
-Vakare važiuosi pas Hugą į vakarėlį?! - iš už durų sušuko Klėjus.
-Ne! - atsakiau.
-Kas ne? - staiga pasidomėjo Becky.
-Buvau mieste susitikusi su Tomu ir sutikau Hugą, Jane, Rachel ir dar kelis, kai pasiūlė į Hugo vakarėlį, bet jis net nesisveikino su manimi, tad tikrai nesižeminsiu ir ten neisiu.
-Vakarėlis!! -sucypė Becky. - Veskis mane, galėsiu užsidėti nauja suknelę.-džiūgavo,užsidėjusi ant kūno raudoną suknelę.
-Tu jei nori gali eiti, aš būsiu namie, nekaip jaučiuosi, be to mama kažką norėjo pasakyti...-atsižiovavau.
-Baik! Nesuprantu, kas tau pasidarė, Luko nebėra, aš laisva...
-Ak jau nebėra? Taip greitai pamiršai?!
-Baik...Vaikinų yra daug, o kol graži, galiu turėti viską!
Stebėjausi Becky pozityvumu. Ji toliau demonstravo naujus rūbus, o aš daug mąsčiau ar tikrai verta taip elgtis...

Vakaras. 19:44
Becky nepavyko manęs perkalbėti važiuoti į Hugo vakarėlį, tad kartu su šeima išvažiavo į sodybą, už miesto.
-Važiuojam... - suurzgdamas, į kambarį įsiveržė Klėjus.
-Kur?
-Pasivažinėti... Žiauriai nuobodu, o ir Hugui kilo problemų, todėl jokio vakarėlio nebus, - netikra šypsena šyptelėjęs, veidu krito į mano lovą.
Visą dieną bereikalingai prašvaisčiau savo laiką naršydama telefone, todėl persirengiau į tuos pačius rūbus, kuriais buvau mieste ir pagriebusi juodą, užtraukiama megstuką, užsimečiau ant pečių.
Nusileidę laiptais praėjome pro svetainę. Namie nieko nebuvo,kai tuoj sėdę į brolio mašiną išvažiavome iš namų.
Nardėmė apylinkių gatvelėmis, kai pasukę link nuošalesnės gatvelės, sustojome aikštelėje prie keleto mašinų. Įsižiūrėjusi pamačiau ten daug pažįstamų. Netrukus Klėjus sustojo ir išlipo iš mašinos, tad kito kelio nebuvo, kaip tik lipti ir man. Aplink mus stovėjo dar tris mašinos. Viena Hario, kita Timmy, o dar kita Hugo. Ką jie čia visi veikia? Ir kodėl aš čia? Stengiausi išlikti rami, kai atsirėmusi į brolio mašiną, susikišau rankas į megstuko kišenes ir tylėjau. Visi tarėsi, kur pratęsti vakarėlį, kai Klėjus pradėjo siūlyti pas mus. Piktai pažvelgiau į brolį.
-Ne... - kumštelėjau jam į petį.
-Tik mes keliese, nemanau, kad tėvai supyks,-išsišiepė Klėjus ignoruodamas mane.
-Sakau ne. - rimtai tariau atsistodama priešais.
Klėjus toliau kalbėjo, nekreipdamas dėmesio į mane, kai neištverdama nuėjau nuošaliau...

_____________________________________
Jei patiko, vote ⭐