Nothing lasts forever[BAIGTA]

33 Dalis

Netrukus jau galėjau matyti, kaip mamai užrakinus namų duris, kartu su Aleksu kažko labai susikaustę žengė link užvelstos brolio mašinos.

Kartu su Klėjumi sėdėjome priekyje, o mama ir Aleksas atsisėdo į galą. Lauke jau buvo gerokai sutemę,o iki oro uosto labai nedaug važiuoti, todėl mamos prašymų sustojome į maisto parduotuvę, kuri dirba visą parą. Rinkomės maisto produktus, kai netyčiom sutikus Jane, nesupratau ką jį veikia taip vėlai vakare.

Klėjus nuėjo pasisveikinti, o aš iš tolo veždama vežimėlį stebėjau juos,kai privažiavus arčiau, puikiai girdėjau apie ką jie kalbėjo.
-Girdėjau penktadienį vakare yra rengiamas tos tavo sesytės gimtadienio vakarėlis, eisi?
-Kas tau apie tai pasakė? - pasibaisėjęs apsižvalgė brolis.
-Yra šaltinių, kurie man viską pasako, - šyptelėjo kerštinga šypsena ji.
-Na nemanau, kad tave ten kažkas kvietė. - pavarė akis Klėjus ir stengdamasis kalbėti kuo tiliau, žvilgtelėjo į mane.
-Kvietė ir dar, kaip kvietė, vakarėliai be manęs niekada nevyksta, - nudžiugo Jane.
Neištvėriau ir priėjusi prie jos, atkreipiau jos pasipiktinusi žvilgsnį ir sukryžiavusi rankas ties krūtine stovėjau prie Klėjaus.

-Einam,mes jau pakalbėjom.-pamatęs mane arčiau jų, staigiai pagrebė už rankos.
-Palauk. Apie kokį vakarėlį kalbat?
-Visų pirma labas. - suraukusi savo prišpakliuotą snukutį, žvelgė į mane.
Net neketinau atsakyti tuo pačiu.
-Einam, jau ir taip per daug išgirdai... - susiraukęs timtelėjo Klėjus.
-Palik mus, mes turim apie daug ką pasikalbėti. - mandagiai tarusi Klėjui, atkabinau jo ranką nuo savosios.
-Apie ką mes turim pasikalbėti? - papūtė lūpas.
-A...
-Mes neturim apie kalbėti, su tokiomis kekšėmis net nedrįsčiau prasidėti, - nutraukusi mane pakalbėjo ir susiraukusi liko žiūrėti į mane.
Kraujas užvirė, atrodė galėčiau nuplėšti jos plaukus nuo galvos!
-Iš kur ištraukei apie kekšę? Pirma pasižiūrėk į save! - pastūmiau Jane, kai jai vos neatsitrenkus į tuoletinio popieriaus koloną, kuri stovėjo salės viduryje, sugalvojau kai ką nelegalaus, bet genialaus.
-Gal nereikia. - įsikišo Klėjus paliesdamas mano petį.
-Patrauk rankas. - suurzgiau jam.
Klėjus paėjo į šoną,kai pro šalį eidamas nepažįstamas vaikinas nužvelgė mus.
-Matai? Visi vaikinai pažvelgę į tave, nori sugulti į lovą ir palikti, kaip palieka visas kekšes. - pasišaipė Jane.
Nebegalėjau žiūrėti į ją, bijojau pratrūkti, o tolumoje visgi stovi mama ir Aleksas. Jie spokso į mus.
-Einam. - tariau Klėjui.
-Kažkas nusileido man ir pripažino, kad yra maža kekšytė?
Laikiausi .
-Hugas bus su manimi, o ne su tokia, kaip tu. Kekšė...-dar pritarė.
-Dar kartą pavadinsi mane kekše...-sustojusi suurzgiau, bet neatsisakau į tą kvailą būtybę už savęs.

-Kekšė.-išsišiepusi tarė.
Neiškenčiau, kai pagriebusi sulčių pakelį, atidariau jį ir pakėlusi virš Jane galvos ėmiau pilti. Mergina išsižiojo ir smarkiai užsimerkusi užvirė viduje. Mačiau jos pykčio perpildytą veidą. Sulipę plaukai ir veidu bėgančios apelsinų sultys...

Nesulaikau juoko ir prunkštelėjusi buvau pastumta. Atsitrenkiau į geležinę lentyną, kai pajutusi stiprų skausmą rieše, dar labiau užviriau, bet nebenorėjau žemintis kreipdama į ją dėmesį. Apsisukau grįžti, kai šalia jau stovėjo mama.
-Girdėjau kiekvieną žodį išsakytą mano dukrai. Susirink savo gražių žodžių bagažą ir daugiau nedrįsk taip kalbėti.-išrėžė mama stovėdama priešais Jane.-Lazda turi du galus,-tarė Jane'i. -O tu duok durniui kelią. - atsisukusi į mane tarė mama.
Susiraukiau, kai Jane pabėgus iš parduotuvės, baigėme apsipirkti. Daug galvojau... Kaip jai turėjo būti nemalonu ir keista, kai priėjusi šalia manęs mama ėmė kalbėti:
-Tu tikrai nesi tokia, kaip ji tave vedino... Turbūt net nežino "kekšė" žodžio reikšmės.-guodė mama. - Reikėjo tiesiog nueiti, o ne pulti kažką daryti, tegul kalba, ignoravimas skaudžiausias būdas, o sultys tai tik linksmas nutikimas, kuris galėjo baigtis daug baisiau...
-Ji visada buvo tokia ir bus... Lenda prie Hugo, todėl būtent nuo stovyklos pradėjo labiau kreipti dėmesį į mane.
-Lenda? Tikiuosi jis atsiliko jai, o jei ne, mesk tokį, niekam tikęs vaikinas.
-Mama baik...
-Ką baik? - suurzgė ji.
-Mesiu, kai bus dėl ko.

Jai linktelėjus, pastovėjome eilėje ir apsipirkę, nuvežėme tėvus į oro uostą. Mama laikė mane ir Klėjų apsikabinusi ir negalėjo atsisveikinti.
-Juk ne visam išvažiuoji...-tariau.
-Bet vis tiek labai sunku išsiskirti.
Taip... Tai prima kelionė, kai mama ir Aleksas važiuoja be mūsų. Visada, kad ir dienai, važiuodavome kartu.
Mama dar ilgai negalėjo išsiskirti, kai atsimojavus, Aleksas šiaip ne taip nusivedė ją. Grįžome į Klėjaus mašiną,kai staiga suskambo brolio mobilus.
-Kartu. Mes oro uosto aikštelėje. - rimtai kalbėjo su pašnekovu už ragelio.
...
-Taip, gali privažiuoti neužilgo būsim. - pakalbėjęs mestelėjo telefoną ant mašinos panelio.

-Kas skambino?
-Hugas. - ramiai tarė brokis. - Sakė tau negali prisiskambinti.
Pažvelgiau į savo telefoną.
-Vėl pamiršau įsijungti garsą. - radusi kelis praleistus skambučius nuo Hugo deptelėjau.
Važiavome su trankia muzika, kai dainuodama kartu su Klėjumi, nepastebėjome, kaip atsidūrėme kieme. Prie gatvės, atsirėmęs į mašiną stovėjo Hugas, kai išlipus iš mašinos, vaikinas priėjo prie manęs ir panorus pabučiuoti, atsukau jam žandą. Hugas susiraukė,kai nekreipdama per daugiausiai dėmesio į jį, praėjau į namą. Nusimoviau batus ir patraukiau tiesiai į antrą aukštą.
-Kas Corinai? - klausė Hugas.
-Ateik papasakosiu, - suprunkštė Klėjus.
-Einam į viršų.
Abu atėjo tiesiai man iš paskos į mano kambarį. Pykau ant Hugo dėl Jane. Net nežinau ar logiška taip elgtis, bet bijau, kad ji iš dalies gali būti teisi... O jei tarp jų iš tiesų kažkas vyksta?

Ignoravau juos, kai jiems susėdus ant lovos ėmiau ieškoti ką persirengti.
-Mes kažkur važiuosim sakei? - klausiau Hugo.
-Aha... Apsirenk kažką šilčiau.
-Kur važiuosim?
-Prie jūros. - žiūrėdamas kažkokį video Klėjaus telefone, nepakeldamas akių tarė Hugas.
Sutrikau ir kiek labiau apsidžiaugiau, nes Jane sugadino nuotaiką ir privertė daug dalykų padaryti kitaip visose šiandienos nakties situacijose. Nedaviau Hugui bučinio, vien dėl Jane. Bijau susimauti, kad Hugas iš tikrųjų nežaistų dvigubo žaidimo ir nesusitikinėtų kartu su Jane ir manimi.

Vaikinai ėmė juoktis, kai Hugas atsistojo ir priėjęs arčiau manęs, pakėlė į orą.
-Šaunuolė, Jane to nusipelnė. - pabučiavo man į kaktą. - Bet dėl ko? Ką vėl pasakė?
-Kekšė.-be emocijų tariau ir priėjusi šalia brolio, atsisėdau .-Nežinojau, kad filmavai.

Įjungus video, jis buvo filmuotas iš labai žemai, turbūt laikė telefoną taip, kad niekas nesuprastų, kai Hugas žiūrėdamas kartu, pamatęs video pabaigą garsiai atsiduso.
-Nemanai, kad tas pastumimas buvo per stiprus, nenusipelnei to. - pagriebęs už rankos tarė Hugas.
-Jau praėjo, buvo, kaip buvo.
Žiūrėjau į vaikiną ir negalėjau atitraukti akių.
-Gerai, aš einu. - atsikremštęs, netrukus iš kambario pasišalino Klėjus.
-Kodėl nepabučiavai manęs?
-Nes bijau.
Mano atsakymas, žymiai pakeitė Hugo veidą. Jis nuliūdo ir kiek sutriko, nesuprasdamas ką turiu omenyje.

-Bijau pasitikėti tavimi... Ji šneka apie tave ir tai mane skaudina, nes pavyzdžiui šiandien...tavęs nemačiau visą dieną ir tavo keistas pasimetimas man sukėlė abėjonių. Bijau nusivilti, kad bent kažkas gali trukti ilgiau nei metai ar du...
-Pažadu paaiškinsiu, kur buvau visą dieną, bet ne dabar.
-Tu man melavai? - sutrikau atsitraukdama nuo Hugo.
-Nevisai.-nuleidęs akis tarė.
-Žinai... Aš vis dar nekalta. - kažkodėl tariau.

Hugas sustojo glostęs mano ranką, kai lėtai pakėlė akis.
-Juokauji? - rimtai klausė.
-Ne... Aš labai rimtai. Sakau tai dėl kekšės...

Hugas ryškiai liko sutrikęs.
-Žinai, dabar supratau, kad turiu tau, kai ką pasakyti... - pakėlė į mane savo tamsias, mėlynas akis.
Nemanau, kad jis suprato, ką tiksliai turėjau omenyje...
_________________
Jei patiko, vote ⭐