Nothing lasts forever[BAIGTA]

34 Dalis

-Tas laikas su tavimi. Jis neįkainojamas, niekur jo nenusipirksi. - šyptelėjo.
Vaikinas tapo keistai linksmas ir nebenustygo vietoje.
-Ir, kai pasakei, kad esi dar nenuskintas žiedelis, tu rimtai? - nustebo jis.
-Taip, aš labai rimtai.
-Bet aš girdėjau...
-Žinau. - nutraukiau jį. - Juk sakiau, kad gali išgirsti įvairių pasakojimų ir teorijų apie mane, bet kuo esu iš tikrųjų, žinau tik aš pati.
-Esu begalo laimingas, kad jei teks man tokia galimybė, padarysiu, kad tai būtų pats geriausias dalykas, nutikęs tavo gyvenime.Aš supratau, kad tu busi man paskutinė, kurią kada nors bučiuosiu ir... - kalbėjo žiūrėdamas man į akis. -Kekšė yra pati Jane. Visi tie, kurie kalba apie kitus, atspindyje lieka jie patys... Žinau, kad ji yra miegojusi su puse mokyklos ir ko tik nedarė, kad pasirašyčiau tam pats, dabar kenti tu...-nuleido akis Hugas.

Širdis ėmė plakti greičiau, norėjau jį apkabinti, bet Hugas sulaikė mane ir spusteldamas ranką parodė, kad turi dar šį tą pasakyti.
-Myliu tave.-rimtas žvelgė į mane.
Sustingau. Bandžiau suvokti, kas katik įvyko.
-Myliu.-dar pakartojo.
-Hugai... Ar tu žinai ką katik padarei? - suvirpėjau.
Klausiamai žvelgė į mane.
-Kai pasakai myliu, vadinasi tai turi tęstis amžinai...
-Nes iš tikrųjų mylėti galima tik vieną kartą? - žvelgė į mane.
-Būtent...-palinkčiojau.
-Tu ir esi ta, kurią įsimylėjau ir mylėsiu amžinai. - apkabino.
Man nebuvo svarbu ar jis meluoja ar jis tikrai myli mane. Vaikinas apkabino mane, kai įsikniaubusi jam į krūtinę mėgavausi ramybe.
-Tik yra problema, aš netikiu amžinais dalykais.-sukuždėjau.
-Teks pradėti tikėti.
Nenustojau galvojusi apie šį tą daugiau,kai Hugui sujudėjus, atsitraukiau. Žvelgėme vienas kitam į akis.
-Žinai... Niekada negalvojau, kad tu romantiškas, atrodai rimtas ir visai ne išmanantis ką mergina nori girdėti. -tariau šypteldama.
-Ne visada tai ką matai išorėje, gali atspindėti vidų. Pats nežinojau, kad taip galiu šnekėti...-sukrizeno. - Noriu skubėti ir pagaliau būti laimingas ir daryti tave laimingą. Noriu džiaugtis gyvenimu. Noriu juo dalintis su tavimi...
-Prašau...Nustok... Aš neverta visų tų žodžių...
-Tu verta dar daugiau nei galiu pasakyti ar duoti.
-Baik... Žinau, kad tai netiesa... - susiraukiau atsistodama ir nueidama prie spintos.
Taip sakiau ne dėl to, kad norėjau, jog jis bandytų įrodyti, o dėl to, kad taip buvo iš tikrųjų. Kiek daugybę klaidų...

-Visi daro klaidų, bet tai nereiškia, kad nebegali būti vertas gerų dalykų. - staiga tarė Hugas lyg perskaitydamas mano mintis .
Po jo žodžių kambaryje tvyrojo tyla. Susirinkau rūbus ir nusinešiau į vonią. Ar gerai pasielgiau pasakydama apie nekaltybę? Bijau ir imu drebėti, kad tai gali nutikti labai greitai. Niekada gyvenime nebijojau, bet atsiradus Hugui ėmiau dėl daug ko pergyventi. Nesupratau, kur bėda. Persirengiau į paprasčiausius rūbus ir plaukus palikusi pralaidus , grįžau į kambarį.

Hugas gulėjo ant lovos, jo rankos buvo virš galvos... Priėjau arčiau jo ir pasirėmusi rankomis į lovą, atsargiai atsiguliau šalia jo. Vaikinas apkabino mane.
-Myliu tave. - tyliai tariau, lyg sau,bet Hugas tai išgirdo.
-Laukiau to. - sujudėjo vaikinas, apglėbdamas rankomis mano kūną.

Luktelėjome keletą akimirkų ir pakilę iš lovos, susirinkau svarbiausius daiktus ir pasakiusi Klėjui, kad išvažiuoju, išėjau iš namų. Dabar vidurys nakties, žmonių nei vieno, mašinų taip pat. Girdisi žiogų serenados, o gatvės žibintai ir mėnulis, ryškiai apšviečia gatvės ir dalį parko, esantį prieš mano namus. Netrukus susėdame į Hugo mašiną ir užvedę variklį kažko laukiame. Hugas susikaustęs ir pasimetęs, jis nežino ką daryti ar, kaip elgtis toliau. Pati pasimečiau, kai alkūne atsirėmusi į mašinos dureles, žvelgiau į vaikiną.

-Kažkas rimto?
-Tiesiog nežinau, kaip viską suspėti, liko vos naktis ir dvi dienos.
-Ką tuo nori pasakyti? - sutraukiau kaktą.
-Pamatysi. - šyptelėjęs ta velniška šypsena, kurią jis taip moka parodyti , paspaudė greičio pedalą ir nurūko gatve tolyn.
-Prisisek diržą. - dar deptelėjo, sukrizendamas, kai staigiai pasukęs vairą į kairę pusę, užgriūvau ant Hugo.

Susinepatoginusi atsisėdau atgal į savo pozicija, kai Hugui pagarsinus muziką, jau sedėjau prisisegusi diržą ir su nekantrumu laukiau, kas įvyks toliau.
Nardėme pustuštėmis rajono gatvėmis, kai pro priekinį stiklą, tolumoje matydama Niujorko dangoraižius, bandžiau atspėti, kur važiuojam, bet Hugas stabtelėjo ir pasukęs vairą į dešinę, nusileido nuo stataus kalniuko ir sustojęs stovėjimo aikštelėje pažvelgė į mane. Aplink tvyrojo keista tuštuma, priešais stovėjo pilki, dviejų aukštų nameliai, su balkonu ir laiptais vedančiais į antrą aukštą. Buvo panašu į vasaros namelius, kuriuos būtų galima išsinuomoti atostogoms. Lauke buvo gan šilta, bet šioje vietoje siautė gan stiprus, bet ne šaltas vėjas. Girdėjau medžių ošimą ir keistą ūžėsį tolumoje...
Hugas staigiai išlipo, todėl pasekusi jo pavyzdžiu, išlipau ir aš.

-Kas čia bus? - priėjusi arčiau, ramiai klausiau.
Hugas lyg specialiai ignoravo mane ir patraukęs link mašinos galo, atidarę bagažinę.
-Man tai jau pradeda nebepatikti. Kodėl nekalbi su manimi? - susiraukiau.
-O turėčiau kalbėti? - ištraukęs pintą krepšį, tuoj rankoje laikė du minkštus pledukus šyptelęjo.
-Kur mes?
-Prie jūros. Sakei tai tavo svajonė, todėl išpildžiau ją ir prigriebęs priemonių nuo peršalimo, galėsime mėgautis vienas kitu ir stebėti tą tobulą dangų, kurį pamatysi vos auštant. - rimtas kalbėjo Hugas.
-Ačiū. - smarkiai atsitrenkiau į jį ir apkabinusi negalėjau suprasti, kas tai per žmogus... Jis tobulas.

Vienoje rankoje laikiau pleduką, o kitoje šiltą Hugo ranką. Perėjome aikštelę ir atsidūrę ant žolės, tuoj užlipome ant medinio takelio, kuris vedė link jūros. Tiksliai nežinojau, bet galėjau spėti. Po medinių tilteliu buvo paklota žolė, bet kylant į neaukštą kalnelį, atsivėrė nuostabus vaizdas į nediduką parkelį, kai tuoj po tilteliu pamačiusi smėlį, pamačiau ir jūrą. Čia nebuvo medžių, ar pušų, nes gi čia beveik tas pats miestas, medžių labai nedaug. Staiga Hugas pasuko ir paęjęs labiau į aukštas žoles, po kuriomis gulėjo išsisklaidęs smėlis, stabtelėjęs apsižvalgė ir nuėjo toliau. Netrukus atsidūrėme nuostabioje vietoje, kurioje neužpūtę vėjas ir atsivėrė nuostabus vaizdas. Vaikinas netrukus padengė pleduką ir prisėdęs ant jo, patapšnojo delnu šalia jo. Prisėdau ir aš. Laikas atrodė ėmė tirpti, nebeegzistavo jokie laiko vienetai. Tai buvo akimirka, kurios labai trūko. Buvimas su Hugu, man leido jaustis savimi. Buvau saugi ir visai nesuvaržyta.

Staiga pakėliau galvą į Hugą ir pagavusi jo žvilgsnį, suliečiau mūsų lūpas.
_____________________

Vos kelios dalys ir ši istorija baigsis ar bent jos sezonas. Rašiau ją, kaip pabandymui ar kažkas išeis wattpad'e, nes visgi buvau nauja ir tebesu, todėl jūsų susirinkus tikrai nemažai galiu teigti, kad laikas pradėti kurti tikrą, realesnę ir labiau paliečiančią istoriją. Gavau daug pastabų ir nuomonių, todėl į jas atsižvelgus, kitą savaitgalį(vėliau pranešiu tikslią datą) , pradėsiu naują istoriją, tikiuosi palaikysite ir būsite kartu ❤️. P.s. "Nothing lasts forever" istoriją ateityje taisysiu, tai nesistebėkit, kad dabar galas bus lyg juodraštis, be detalesnių dalykų.