Nothing lasts forever[BAIGTA]

35 Dalis

Staiga pakėliau galvą į Hugą ir pagavusi jo žvilgsnį, suliečiau mūsų lūpas.
-Dar tiek nedaug laiko praėjo, o aš jaučiuosi lyg pažinčiau tave visą amžinybę. - sušnabždėjo vaikinas, žvelgdamas į besileidžiantį mėnulį, kai staiga pakėlus galvą, pamačiau praskrendantį lėktuvą.
"-Turbūt ten mama, ji net nenutuokia, kur aš. - pagalvojau mintyse".
Gulėjau Hugo glėbyje ir mėgaujausi kiekviena akimirka su juo. Lauke buvo šilta ir jauku, kai sulaukę saulėtekio, žvelgėme į nežinią, kažkur už horizonto, kai pažvelgus į vaikiną, jo akys degė nuo saulės spindulių, kurie katik buvo bepradedantys lysti, jis nemirkčiojo ir visai nejudėjo, jis buvo lyg pamiršęs realybę,bet Hugas atsisuko ir pilnomis didelio noro akimis žvelgė į mane. Tik nesupratau, ko jis taip troško.
-Noriu būti čia su tavimi. Visada. - vos girdimai sušnabždėjo.
-Bet gyvenimas bėga, yra daug įdomesnių dalykų, kuriuos galime nuveikti kartu. Tik bijau... Bijau, kad tai nesitęs amžinai... - nuleidau akis.
-Sakiau pamiršti tai! -piktas išrėžė Hugas.
Net krūptelėjau.
-Aš žinau, ko noriu ir tai nebus laikina. Su tavim aš kitoks. Tu man lyg cigaretė, kurios visada norėjau, bet pakeitei ją ir man užtenka tik tavo bučinių. - pasilenkęs norėjo pabučiuoti,bet atsitraukiau nuo jo.
-Tai pažadi, kad tai nebus vos mėnuo ar du?
-Aišku pažadu. Mes susituoksim ir turėsim vaikų, tokių pat gražių, kaip jų mama.-žvelgdamas į mane kalbėjo Hugas, kai netrukus jo ranka, ta vyriška ranka prisiglaudė man prie veido ir tuoj jis pats pasilenkęs, suglaudė mūsų lūpas. Šiurpuliukai pasklido po visą kūną ir šį kartą aš pasijaučiau, kaip niekad saugi jo glėbyje. Žinau, kad jis žiūri kur kas toliau nei aš, bet man užtektų tiesiog buvimo kartu. Atsitiesėme ir susiglaudę palaukėme šešių ryto. Užkandome sumuštinukų ir išgėrėme šiltos arbatos, kuri tik sušildė, kiek sušąlusį mano kūną.

Netrukus susirinkome daiktus ir susikibę rankomis, grįžome prie automobilio.
-Šios nakties nepamiršiu niekada. - šyptelėjau Hugui, sukandusi lūpą.
-Patiko? - priėjęs arčiau, prispaudė prie mašinos.
Pažvelgus į jį, mačiau geismą sklindantį iš jo, jaučiausi kiek per daug suprasta. Norėjau jo, norėjau padaryti kažką tokio, dėl ko būčiau tikra, jog jis bus su manimi iki pat pabaigos. Tikėjau juo ir nenorėjau galvoti apie kitus dalykus, kurie įskaudins ar paskandins liūdėsyje.
-Tai patiko?
Pabučiavau jį, kad jis suprastų, jog taip.

Netrukus susėdę į mašiną pasiekėme Niujorko centrą, sustojome viename skersgatvių, kuriame, kaip keista stovėjo dar keletas mašinų. Išlipome iš Hugo automobilio ir patraukėme link durų, pačiame skersgatvyje. Ši vieta tikrai patogi ir švari, bet jei reiktų ateiti čia naktį, kažin ar būtų saugu. Vaikinas išsitraukė kortelę ir pridėjęs prie durų spynos, duris sucypė ir atsidarė. Patekome į siaurą laiptinę. Laikiau Hugo ranka ir lipau į viršų. Atsidūrėme ketvirtame aukšte.
-Na štai ir mano butas. - rakindamas duris, tarė Hugas.
Prieš jo buto duris, buvo dar vienos pilkos durys. Hugas atrakino duris ir įleido į vidų. Žengus žingsnį, atsivėrė tikrai ne tai, ko tikėjausi.
Tai buvo nedidelis, bet tvarkingas butas. Bute vyravo, pilkos, baltos ir rudos spalvos. Erdvė kvepėjo vyriškumu ir kuklumu... Tai tikrai vaikino butas. Vos keletą baldų, spintose ir tuščiose lentynose atsispindi vienatvė.

-Aš tau turiu staigmeną. - staiga atsistojęs priešais, sugriebė man už pečių.
-Nemanai, kad staigmenų man, jau padarei užtektinai?
-Dar tik įpusėjom.-velniškai šyptelėjęs, pagriebė ranką ir nusivedė prie vienientelių durų, šiame bute. Tai turbūt vonios kambarys, kai abu sustoję, susižvalgėme. Hugas lėtai pagriebė už rankenos ir palenkęs ją, iš vonios staigiai paspruko mažas juodas šuniukas.
Jis staigiai puolė prie manęs, todėl atsiklaupiau ant žemės ir pagriebusi jį, jaučiau jo šlapius lyžtelėjimus ant veido. Pirmą kartą laikiau, kažką tokio savo rankose.
-Koks vardas? - linksmai klausiau.
-Tu jį ir sugalvosi. Ji mergaitė. - šyptelėjo Hugas.
Nustebau.
-Tai reiškia...
-Tai reiškia, jog jis tavo. - atsitūpė šalia jis.
Negalėjau nustygti vietoje, širdis džiaugėsi, o mažytis šuniukas vis glaudėsi prie manęs, bet ištiko kai kas rimto.
-Mano mama alergiška šunų plaukams. - tarusi pažvelgiau į Hugą.
Hugas, kiek sutriko, suraukė kaktą, bet nesiėmė jokių vaiksmų.
-Tai tegul gyvena čia.
-Bent trumpam.
-Visai norėčiau, jog ir tu čia gyventum. - šyptelėjo vaikinas.

Netrukus sugulėme į lovą ir tik užsimerkę užmigome.

Laikas bėgo nežmonišku greitumu, kai staigiai pašokusi lovoje, nuo skambančio telefono, šunytis gulintis kojų gale, puolė prie veido ir ėmęs laižyti pavertė į lovą.
-Skambina... - suurzgiau Hugui.
Vaikinas nenorom  trumpam pramerkė akis ir išlipęs iš lovos, net neatsimerkdamas priėjo prie spintelės, esančios prie buto pagrindinių durų Atsiliepė.
-Taip?
-Dabar esu ne vienas.
-Su Corina. - taręs mano vardą, atsimerkė ir ėmė trinti akis.
-Gerai, atvažiuosim. - taręs, padėjo ragelį.
-Važiuosim, pas mano tėvus, pietų, gerai? - pagriebęs džemperį, maudamasis tarė.
Linktelėjau, kai nieko neklausinėdama, apsimoviau kožą ir susirišdama plaukus į kuoduką, pagriebiau mažytę šunytę į rankas.
-Važiuosime be jos.-pagriebęs buto raktus, tarė Hugas.
Vaikinas buvo kiek suirzęs, todėl nedrįsau prieštarauti, bet šuniuko nepraleidau.
-Žinau apie vakarėlį... - apsimovusi batus tariau.
-Ką?! - susiraukė Hugas.
-Pasakė Jane....
Vaikinas tapo dar labiau nervotas.
-Šuniuką vešiuosi kartu, nenoriu, kad jis liktų vienas. - tarusi atidariau lauko duris ir išėjau lauk iš buto.

Bandžiau susivokti, kas nutiko Hugui, kai jam priėjus prie mašinos, lauke su stabdžiau ji už tvirtos, vyriškos rankos.
-Kas įgėlė?
-Nesvarbu... - suurzgęs, atrakino mašiną ir įsėdęs vidų, žvelgė į mane iš jos.
Įsėdau ir aš, kai padėjusi šuniuką į galą, jis tuoj atėjo ir atsigulė ant Hugo šlaunų.

Važiavome tyloje kai netrukus nė dvidešimčiai minučių, atsidurėme prie Hugo tėvų namo. Namas buvo vienas iš prabangesnių, šiame rajone, todėl nesistebėjau, kodėl Hugo namas atrodė neką prastesnis už pačios namus.
Išlipę iš mašinos, pagriebiau šuniuką ir sekiau Hugui is paskos.
-Tau ji daug pasakė apie vakarėlį?-staigiai stabtelėjo klausdamas Hugas.
Vos ne atsitrenkiau į jį,kai pažvelgus į tamsias akis, priglaudžiau šuniuką arčiau.
-Sakė, jog bus, o kas, kada ir, kaip nežinau...
-Gerai.-šyptelėjo apkabinamas mus.-Gaila, kad sužinojai, turėjo būti staigmena.
-Ji vis dar ir  lieka staigmena, - šyptelėjau Hugui.
Šį gimtadienį žadėjau daryti paskutinę minutę, su keletu draugų, savo namuose, o dabar kažkokios keistos paslaptys ir ta suknelė, kurią padovanojo mama. Juk nebūčiau jos dėvėjusi būdama namuose... Visai nepagalvojau, turbūt mama apie vakarėlį jau žinojo.
-Na matai, yra kažkoks plyšys, kuris nutekino informaciją Jane'i... - nusiminęs tarė ir paspaudęs durų skambutį laukė, kol kažkas atrakins duris.

Staiga durys trakštelėjo ir joms prasivėrus, jau mačiau rimtą vyro veidą. Vyras buvo visišką Hugo kopiją. Buvau, kiek sutrikusi matydama vyrą ir moterį prieš save, kai staiga buvau apkabinta  žemaūgės moters.
-Laukiau pasimatymo su tavimi jau nuo pirmos dienos,kai sužinojau apie tave iš Hugo pasakojimų, - kukliai šyptelejusi, tuoj apkabino ir Hugą, kai įsileido į vidų.
Namų vidur pribloškė. Jis buvo labai jaukus. Ilgas koridorius, o iš šonų keletas kitos paskirties kambarių. Mačiau laiptus vedančius į antrą aukštą.
-Čia mano tėtis ir mama. - tarė Hugas, kai įsidrasinęs jo tėtis šyptelėjo man. Netrukus praėjome į svetainę, kai prie stalo sėdinti mergina, vaikinas ir berniukas staigiai atkreipė dėmesį į mane.
-Čia mano puseserė, jos vyras ir mano mažesnis brolis. - ėmė kalbėti Hugas.
Netrukus visi pakilo ir ėmė su manimi sveikintis.