Nothing lasts forever[BAIGTA]

7 Dalis

...kai staiga pamačiau Luką. Na taip... Matyti jį normalu, bet jis buvo apsikabinęs kitą merginą ir sukišęs rankas į kelnių kišenes esančias merginos kelnių užpakalinėje dalyje. Pyktis virė viduje, bet matyti liūdinčią Becky tikrai nenorėjau ir negalėjau leisti liūdėti. Pagriebiau jos ranką ir nusitempiau į kitą pusę. Ji sutriko ir ėmė priešintis.
-Einam per vidurį. - sustojusi tarė ji.
-Ten daug žmonių, iš šono bus lengviau prieiti. - šyptelėjau neišduodama nerimo savo viduje.
-Nuo kada tu bijai žmonių?
-Nebijau... Nesvarbu. Tiesiog taip reikia.

Becky nebeklausinėjo, kai sustojusios nuošalėje, klausėmės nurodymų, kuriuos diktavo Tina.
Mūsų namelio numeris buvo aštuntas. Tai mano mėgstamiausias skaičius, todėl jaučiau, kad ten man labai patiks. Tuoj prie mūsų priėjo Klėjus.
-Nematėt Hugo?
-Ne. - deptelėjau.
-Einam. Susiras mus.
Aplink sukiojosi apie šimtas žmonių... Nesupratau, kur jie visi tilps, bet kaip vėliau paaiškėjo davė keletą namelių po dešimt žmonių.
Ėjome link aštunto namelio, kai Becky sustojo, trukteldama mane. Sustojau ir aš.
Mergina žiūrėjo kažkur į tolumą. Ji matė Luką, kitos merginos glėbyje. Jos akyse kaupėsi ašaros, o kūnas atrodė toks silpnas ir palaužiamas.
-Paimk mano lagaminą. - tariau Klėjui.
Vaikinas supratingai paėmė daiktus, kai priėjęs Hugas, netardamas nė žodžio paėmė Becky lagaminą. Apkabinau tą gležną būtybę ir nusivedžiau toliau.
Becky ėmė verkti.
-Prašau. Nereikia...
-Kitaip nebegaliu... Aš tokia silpna... - sukukčiojo ji.
Gėlė širdį, atrodė skaudėjo dar labiau nei jai pačiai,kai įėję į namelį pajutau pušų kvapą. Kambarys buvo medinis ir labai jaukus. Už lango buvo tamsu, todėl silpna šviesa ir nuovargis neleido apžvelgti aplinkos. Palikau tai rytui, kai užlipusios į antrą aukštą pamačiau lovą ir gan didelią spintą prieš ją. Čia buvo daug erdvės, man patiko. Medinės ir visai neapdailintos lubos, du staliukai iš abiejų lovos pusių ir langai virš lovos ir iš abiejų pusių lovos kojų gale. Komoda, jaukus kilimas, kėdė ir kiti niekučiai puošė kambarį.

-Viršus mūsų! - sušukau vaikinams.
Apačioje mačiau buvo dvi sofos ir viengulė lova.
Becky atsisėdo ant laiptų viršaus ir ėmė ašaroti.
-Jis nevertas tavo ašarų. - šiurkščiai deptelėjau grįžusi į skaudžią realybę.
-Žinau.
-Tai kodėl verki?
-Nes myliu jį...
-Baik. Baik. Baik. Taip negalima. - apkabinau ją.
-Bet kodėl jis taip elgiasi su manimi?
-Tu turi su juo pasikalbėti ir padėti tašką. Verksi toliau ar skirsiesi.
-Nenoriu jo paleisti.
-Bet tu tik kenti su juo.
-Nes myliu. Aš taip jį myliu... - nenustojo verkusi. - Prašau išeik, palik mane vieną.
Atsitraukiau nuo jos.
-Prašau. Išeik! - sušuko.
Staigiai atsistojau ir nusileidau laiptais į apačią. Tebūnie būna, kaip ji pasakys. Nieko nelaukusi išėjau pro duris ir sekiau smulkiomis lemputėmis apšviestą taką. Lauke buvo vėsiau, pūtė šaltas vėjas, bet buvo malonu. Eidama žvyruotu taku, priėjau lieptą. Pažvelgusi į priekį atsivėrė nuostabus vaizdas į ežerą. Saulė jau buvo nusileidusi, bet mėnulio dar nesimatė. Atsisėdau ant lieptelio ir kojas nuleidusi į vandenį, stengiausi nesušlapti kojų. Mėgaujausi ramybę ir tyliu bangelių šnaresiu kažkur pakrantėje, kai staiga sau už nugaros išgirdau žingsnius ant medinio lieptelio lentučių.
-Sušalsi. Keista, kad nesirūpini sveikata.-tarė pažįstamas balsas.
Tai Hugas.
-Kodėl keista?
-Tokios gražios merginos netūrėtų sirgti.
-Aš ir nesirgsiu, bet taip pripažinsiu šalta.
Hugas nutilo, kai sujudęs atsisėdo šalia manęs ir jau kišo savo džemperį.
-Nereikia, tuoj eisim į vidų.
-Mausiesi ar pačiam apmauti? - rimtas žiūrėjo į mane.
Jo akys spindėjo lyg bangos tolumoje. Jo veido bruožai ir ryškūs žandikaulis bei atsikišęs adomo obuolys tiesiog rėžė akį ir atrodė labai subtiliai.
Apsimoviau dar šiltą jo džemperį ir Hugo veide jau mačiau maža šypsnį, kuris buvo begalo nuoširdus ir tikras. Džemperis kvepėjo Hugo kvepalais ir pačiu juo, kai džemperio tikrai per didelis dydis kūrė dar didesnį jaukumą.
-Tavo draugė Becky tiesa?
-Taip?
-Kodėl ji verkia? Nejau tai dėl Luko?
-Būtent dėl jo.
Vaikinas nutilo užsistebeilyjęs kažkur į tolumą.
-Nors jis ir mano draugas, negaliu apie jį atsiliepti gerai nors žinau, kad taip nėra.
-O kaip yra?
-Jis išdavynėją Becky ir vaikšto su kitom. Kartais atrodo, kad Becky jam lyg servetėlė išsiverkti, o kai atsiranda daugiau apsinuoginusių, tuo metu įdomesnių, drąsesnių ar rodančių jam dėmesį, metą tą servetėlę į šoną ir bėga pas kitų.
-Tiesa.
-Niekada taip nepasielgčiau. Jei myli tai myli iki galo.
-Tu rimtai? - staigiai atsisukau į jį.
-Visiškai. Argi galima juokauti kito žmogaus jausmais?
-Nežinau kur tu seniau buvai, bet to taip trūko.-atsidusau.
-Saugus jausmas turėti žmogų, kuriuo gali pasitikėti.
Hugas buvo kitoks. Jis buvo atviras ir labai romantiškas. Visada atvirume ir paprastume pamatydavau didžiausią grožį, bet tada įvyko kažkas nesuvokiamo. Vaikinas pagriebė mano ranką ir atsiguldamas ant lentučių, paguldė mane ant savęs. Jaučiau jo pulsuojančią, įkaitusią odą ir tvirtą kūną. Nesupratau kas vyksta ir ką tai turi reikšti, bet mes žiūrėjome į vienas kitą ir negalėjome nustoti.
-Einam. Jau vėlu. - prasitarė jis. Viskas nutrūko.
Pakilome nuo lieptelio ir patraukėme link aštunto namelio. Ėjome tylėdami ir nežiūrėjome į vienas kitą. Atrodė tai tik mano fantazija, kai besiliečiančios rankos, tuoj susikibo. Pažvelgiau žemiau. Jo oda idealiai atitiko manąją,pirštai susijungė lyg dėlionė, o šiluma pasiskirstė po lygiai.
Hugas norėjo kažką sakyti, bet iš namelio išėjęs Lukas su cigarete rankoje, išblaškė mus. Tuoj paleidau Hugo ranką ir praėjusi pro Luką, įėjau į namą...

____________________________________
Jei patiko, vote ⭐