Nothing lasts forever[BAIGTA]

29 Dalis

Dar ilgai gulėjau mamos lovoje, kai jai grįžus, pro paliktas atdaras duris išgirdau skambantį savo telefoną. Ignoravau jį, o mama tuo tarpu pažvelgdama į mane, ieškojo rūbų spintoje.
-Neatsiliepsi?
Papurčiau galvą.
-Manau tau reiktų pasikalbėti su juo.
-Tu net nežinai, kas nutiko... - užsimerkiau.
-Man ir nereikia žinoti, norint, kad jūs pasikalbėtumėte, kaip suaugę ir nežinodami ką jaučiat vienas kitam, pyktumėte ar patikėtumėte aplinkinių nuomone.
-Ačiū. - rimtai tarusi, atsistojau ir išėjau iš kambario.
Mama taip ir liko nesupratusi, keistai žiūrėti į mane.
Užlipau į antrą aukštą ir pagriebusi telefoną pamačiau keletą praleistų skambučių nuo Becky ir vieną nuo Hugo. Įdomu ką jis norėjo pasakyti...
Buvau pasimetusi ir nežinojau ką reikės daryti toliau, kuo tikėti, ką sakyti, kur eiti ir kuo pasitikėti? Kodėl didžiąją dalį gyvenimo tenka priimti sunkius sprendimus? Gal dėl to, kad nuo jų priklauso ateitis?

Skambutis!
Pašokau vietoje, kai drebančiomis rankomis pakėliau ragelį. Tiksliai net nespėjau pažiūrėti, kas skambino.
-Corina! Kur po galais esi?! - sušuko Becky.
-Galim susitikti?-tiesiai klausiau.
-Matei kiek valandų buvo, kai skambinai?! - vis dar išliko pikta.
-Becky...man reikia tavęs. - jaučiau, kaip skauda širdyje.
Draugė nutilo.
-Kur ir kada susitinkam? -nerimo pilnu balsu klausė.
-Kur nors mieste?
-O gal nori pas mane? Tėvai dirba, aš viena namuose. Užsisakysim ką nors skanaus, a?
-Gerai, greit busiu.
-Man taip neramu dėl tavęs..
Dar išgirdus jos žodžius, padėjau ragelį ir atsidariusi rūbų spinta pradėjau ieškoti ką rengtis.

Apsimoviau brolio rastą džemperį ir juodas tampres. Neturėjau nuotaikos kažkaip puoštis, todėl susirišusi plaukus į kuodą, nuėjau atsiprausti. Vėsus vanduo, atgaivino veido odą, pasijutau, kiek žvalesnė. Nusileidau laiptais į apačią ir susitarusi su mama, kad nuveš iki Becky, dar spėjau gauti kelias žinutes nuo Hugo.

Neatsakius į pirmą jo žinutę, jis ėmė skambinti, bet nekėliau, kai parašęs, kad bus čia po penkiolikos minučių, suskubau pas mamą.
-Ar jau galim važiuoti? - radusi ją vonioje klausiau.
-Dar dažausi. - braukdama tušu per blakstienas net nepažvelgdama į mane tarė.
-Tai aš einu pėščiom.-staigiai deptelėjusi, apsisukau išeiti.
-Palauk. Aš tuoj, kur taip skubi?
-O, kai mane nuveši, namo negrįši?-ignoruodama jos klausimą, paklausiau savo.
-Už valandos, dviejų taip, dabar iškarto ne. - brūksteldama paskutinį kartą, atsisuko į mane.
-Klėjus miega? - dar klausiau.
-Mhm...
-Tai nieko jam nesakyk.
-Ko nesakyt?
-Nieko apie mane, o ypač kur galėčiau būti. Hugas jo draugas, o aš mažiausiai noriu, kad Hugas atvažiuotų iki Becky ir ten rastų mane.
Mama keistai nužvelgė mane.
-Nesikišiu į jūsų keistus žaidimus.
-Prašau...
-Turiu apsimesti, kad nežinau kur tu ir man visai nerūpi? - sutriko mama.
-Ne... Tiesiog pasakyk, kad aš... - sustojau pagalvoti.
-Gerai, pati sugalvosiu, važiuojam. - pagriebusi rankinę, kartu su manimi nuėjo prie lauko durų.

Įsimoviau į batus ir pagriebusi telefoną bei pinigų, raktus palikau.
Įsėdome į mašiną ir tuoj pajudėjome iš kiemo. Sėdėjau įsitempusi ir gaudžiau kiekvieną pravažiuojančią mašiną. Kas joje sėdi? Kokia mašinos spalva? Markė? Jaučiausi lyg būčiau sekama, kai mamai sustojus prie Becky namų, apsikabinau ją ir staigiai išlipusi iš mašinos nuėjau link Becky namo durų. Ji staigiai atidarė duris, kai dar įeidama spėjau apsižvalgyti.
Aplink žmonių nesimatė, kai tik pralėkusios mašinos greitis atpūtė stiprų vėjo gusį. Durys užsitrenkė, nusimoviau batus ir sekdama iš Becky paskos, atsidūrėme svetainėje. Draugė žiūrėjo į mane, kai atsisėdus ant dvivietės sofos, pagriebė pultelį ir patylinusi veikiantį televizorių, susikuko į pleduką. Atsisėdau į vienvietį krėslą ir susikėlusi kojas ant jo, pajutau vibruojantį telefoną. Skambino Hugas. Užrakinau telefoną ir atsisukau į Becky.
-Kas vyksta? Gali paaiškinti?-susiraukė Becky mesteldama pledą.
Apsiklojau kojas, kai pažvelgusi į ją nurijau susikaupusias seiles burnoje.
-Būtum viską žinojusi jei ne Benas ir Robis... - nuleidusi akis, deptelėjau.
-Na dabar jų nėra... - lyg jausdamasi kalta tarė ji.
-Visų pirma mes su Hugu bučiavomės. - pakėliau akis į Becky.
Ji sutriko, bet nieko nesakydama, klausė toliau.
-Antra, mes pora, o trečia vakar įvyko daug keistų dalykų, dėl ko nežinau, kaip elgtis toliau... - glostydama pleduko kampą dėsčiau.
-Pala... Nuo visko iš pradžių.-atsiduso Becky. - Jūs pora?-sutriko.
-Taip... Vakar buvome atrakcionų parke ir jis pasiūlė man,o aš sutikau. - šyptelėjau atsiminus tą akimirką.
-Džiaugiuosi dėl to! - pagriebė man už rankos.
Ėmiau pasakoti apie mus su Hugu. Nuo Becky neslėpiau nieko, kai ji pasislinkusi arčiau įdėmiai klausė.
-Bet Jane viską griauna... Nežinau ką daryti. - rimtai žvelgiau į ją.
-Man ji taip pat nepatinka, - susiraukė ji.
-Vakar Hugas parvežė mane ir išvažiavo į kažkokį vakarėlį parvežti Haroldo. Nepriėmiau to rimtai, siūlė ir man, bet buvau labai pavargusi, todėl nevažiavau, kai po kiek laiko gavau žinutę nuo nepažįstamo numerio. Galvočiau, kad tai kažkas ne ten pateikė, bet pasirašė "J", tai galima suprasti, kad tai Jane... - atradusi žinutes padaviau telefoną Becky.
Draugė ėmė skaityti.
-Nežinau net, kaip jaustis, pasitikiu Hugu, bet bijau suklysti... Gal jis tiesiog mergišius, kurio nori visos ir jis nori visų?Negaliu nustoti galvoti apie jį...
-Skambina!-staiga deptelėjo Becky.
-Kas!?
-Hugas... - nutęsė žvelgdama į mane.
-Neatsiliepk.
Mobilusis skambėjo, o Becky nenuleido akių nuo manęs.
-Taip keista...negaliu suprasti, kodėl visą tai vyksta. - tarė Becky.
-Net nežinau ar gerai pasielgiau, kad sutikau su jo pasiūlymų būti pora. Viskas taip greitai...O dar, kai Hugas taip elgiasi. -garsiai galvojau.
Becky nieko nebesakė, kai skaitydama toliau, ėmė apžiūrinėti nuotrauką.
-Bet gi nežinai ar tai tikrai jis, neteisk taip iš karto. - sau panosėje suburbėjo.
Nenorėjau net galvoti apie tai... Man buvo skaudu. Sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau kažkur toliau. Bandžiau susivokti, kas vyksta, bet kuo toliau galvojau, tuo sunkiau darėsi.
-Labai panašus į Hugą, bet nemanau, kad tai jis. Jane buvo įkėlusi į instagram keletą nuotraukų iš vakar vakarėlio, bet dabar jų nerandu.-tarė ji. Kai atsisukau į Becky, ji jau naršė savo telefone.
-Matei šitą foto anksčiau? - pasidomėjau.
-Mhm...-numykė.-Turbūt ištrynė, bet niekaip negaliu atsiminti, kas po ta nuotrauka buvo užtagintas...-pratęsė ji.
-Nesvarbu. Ir taip manau, kad viskas baigta. Jis jau bučiavosi su Jane stovykloje, dabar vėl visą tai kartojasi... Neriu ten kur gilu ir žinau, kad sunkiai galėsiu išnerti, bet kitaip aš tiesiog negaliu. Noriu rizikuoti, bet bijau.
-Nežiūrėk į viską taip liūdnai, atrask ir teigiamų dalykų. Užsakiau picos, pažiūrėsim filmą, viskas išsispręs.Leisk laikui išspręsti viską, kas taip trukdo sužinoti tiesą.
-Bet žinai,pirma diena, kaip pora ir jau šitai...
-Prašau... Tu tik skaudini save su tokiomis kalbomis. - patrynusi mano delną, susirūpinusi tarė.
Gal Becky buvo teisi. Per daug apmąstymų niekada neišeina į naudą,kaip bus, taip.
Draugė įjungė filmą, pavadinimu "Vidurnakčio saulė".
-Girdėjau sakė labai geras.
-Aš irgi girdėjau, bet jis jautrus... Nori, kad apsiverkčiau?-žvelgiau į Becky.
-Išsiverkti tau būtų neprošal.
Pavartydama akis įsitaisiau į foteliuką, kai staiga per namus nuskambėjęs durų skambutis privertė krūptelti...