Nothing lasts forever[BAIGTA]

26 Dalis

Tik užvedus mašinos variklį, grojo "Jack U-Mind" daina.

Staigiai pagarsinau ir atsirėmusi į kėdę, mėgavausi garso kokybe. Važiavome gan ilgai, kai atėjus 22:00 valandai, Hugas padavė raištelį ir liepė užsirišti akis. Neklausinėjau, kai užsirišus jį ant akių, laukiau. Buvau nekantri, bet dėl Hugo, buvo verta laukti. Viskas taip greitai vyksta ir jo akimis aš turbūt taip lengvai prieinama, bet šiame atvėjyje pati nesugebu jam atsispirti ir laukti kažkokio neaiškaus ženklo, kuris žada parodyti, kada žengti pirmą, antrą ir trečią žingsnį...
-Jau tuoj... - palietęs mano šlaunį, privertė krūptelėti.
Važiavome grublėtu keliuku, kai sustoję, išgirdau užgesinamą variklį.
-Kas dabar?
-Dabar aš tau nuimsiu raištį ir... Tiesiog žiūrėk...-pritrūkus žodžiu, Hugas palietė raištelį ir nusmaukęs jį žemyn, atsitraukė.
Ryški šviesa apakino mane, kai lengvai patrynusi akis, apsižvalgiau. Tai ką pamačiau mane labai nudžiugino... Prieš save mačiau karusėlių pilną parką. Tai tikras vaikų rojus,o aš, kaip mažas vaikas, alpstu dėl jų ir taip troškau čia atvažiuoti...ir dabar tas laikas, kai aš čia su Hugu. Nebesugebėjau nulaikyti šypsenos ir atsisukusi į Hugą linksma klausiau:
-Kas tau apie tai pasakė?
Jis nesupratęs susiraukė:
-Apie ką?
-Tai viena iš mano svajonių... - nenustygdama vietoje išlipau iš mašinos. Hugas išlipo savo pusėje, kai priėjusi prie jo, smarkiai apkabinau. Jis apkabino mane stipriau ir paglostęs nugarą, pabučiavo.
-Taip ir maniau, kad tau patiks.
-Tu pats geriausias.
-Be tavęs toks nebūčiau. - pakštelėjęs į kaktą, pagriebė už rankos ir nusivedė link įėjimo.
Praėjome didelius vartus ir tiesiu taikiniu ėjome link cukraus vatos palapinės. Žmonių buvo daug, todėl eilėje teko pastovėti apie 20 minučių .

Lauke buvo sutemę, bet šiltas vėjas ir kelią bei karusėles apšviečiančios lemputės, kūrė jaukią atmosferą. Ėjau susikibusi rankomis su Hugu, kai atsikasdama vatos, jaučiau, kaip cukrus ima kibti aplink lūpas. Žmonių buvo tikrai labai daug, kai užgrojus, man nežinomai dainai, Hugas ėmė šokti, ir išmetęs nuo vatų likusius pagaliukus, apsuko mane ratu ir ėmė šokti.

-Ką darai? - susigėdau, nes ryškiai per daug atkreipėme į save dėmesį.
-Jaučiuosi labai laimingas. - ėmęs dainuoti, nenustojo šokęs.
Pirmą kartą jį mačiau tokį linksmą ir atsipalaidavusį. Buvau laiminga dėl jo ir tas rūpestis, džentelmeniškumas ir mokėjimas nustebinti, tik parodė jo vyriškumą ir tai, koks svarbus gali būti žmogus. Nuėjome į vieną paprastesnių karuselių ir, kaip maži vaikai džiugaudami susėdome į gan aukštą, bet visai nebauginančiai atrodančią karusėlę.