Nothing lasts forever BAIGTA

32 Dalis

Rugpjūčio 29 diena, trečiadienis, septinta vakaro

Penktadienį mano gimtadienis. Laukiu jo ar ne? Pati dar nežinau...
Neseniai buvau grįžusi iš Becky, todėl sedėjau ant palangės, prie svetainės lango ir bandžiau susidėlioti pabirusias mintis . Langas siekė žemę, todėl vaizdas į kiemo pusę atrodė įspūdingai. Lauke dar buvo šviesu, raudonas dangus ir kažkur besileidžianti saulė, kūrė jaukią atmosferą. Galvojau apie Hugą, visą dieną jis dirbo tėčio kontoroje, todėl negalėjome būti kartu. Galvojau apie ateitį ir tai, kas nutiks su Hugu. Viskas turi pabaigą, bet ar ji ateis tuoj ar vėliau, žino tik pats Dievas.
-Klėjau! Klėjau! - beperstojo šaukė mama, bet brolis neatsiliepė.-Corina! - sušuko ir vėl. Jos balsas buvo toks garsus, kad išgirsčiau iš antro aukšto.

-Aš čia! - atsiliepiau.
-Ak...Nueik į viršų ir pakviesk Klėjų... - suirzusi deptelėjo.
Ji bildėjo savo miegamajame, kai atsistojusi nuo palangės, perėjau per svetainę ir nupėdinau link laiptų, kurie vedė į antrą aukštą. Sustojusi prie Klėjaus durų, paklausiau, bet išgirdusi tik muziką, palenkiau rankeną ir grubiai atvėrusi duris, buvau brolio kambaryje. Vaizdas... Jis mene pribloškė.

Lovoje gulėjo Madison, o ant jos Klėjus. "Gerai, kad bent su rūbais..." - pagalvojau. Vaikinas buvo pasirėmęs rankomis į lovą, kai piktai žvilgtelėjęs į mane, atsisėdo ant merginos kojų ir susiėmęs už galvos piktai deptelėjo:
-Dink!
-Nesibelsti išmokau iš tavęs. - prunkštelėjusi pavarčiau akis.
-Dink... - pakartojo, kai nulipęs nuo Madison, priėjo arčiau ir išstūmęs mane lauk, užtrenkė duris tiesiai man prieš nosį.
-Tave kvietė mama. Nueik!-dar tariau.
-Aha... - girdėjau neaiškų Klėjaus atsaką.
Buvo kiek nemalonu užtikti juos, bet nemano bėdos, kad durys buvo ne užrakintos.

Nusileidau į pirmą aukštą ir įėjusi į mamos kambarį prisėdau ant lovos.
-Klėjus nevienas, galėjai bent pasakyti...
-Pati visai pamiršau... - pasiteisino mama ir imdama rūbus iš spintos dėjo į lagaminą.
Supratau, kad norės apie tai pasikalbėti.
Netrukus bildėdamas nusileido ir Klėjus.
-Kažkas svarbaus? - suirzęs deptelėjo brolis.
Klėjus stovėjo tarpduryje.
-Kartu su tėčiu išvykstame į kalionę ir žinau, kad tavo gimtadienis, bet... - priėjusi arčiau, prisėdo šalia ir pagriebusi ranką spustelėjo ją.
-Kur važiuosit? - staiga paklausiau.
-Į Paryžių. - nusiminusi tarė mama.
-Kada išvykstat? - priėjęs arčiau ir atsirėmęs į spintelę klausė Klėjus.
-Šią naktį,trečią ir norėsime, kad važiuotumėt kartu iki oro uosto.

Abu su Klėjumi linktelėjome, kai tą pačią minutę, grįžo Aleksas. Jis kuitėsi koridoriuje, kai tuoj įėjo į kambarį.
-O jūs visi čia. - nustebo.
-Būsime ten savaitę, grįšime kitą ketvirtadienį, paliksime pinigų, maisto, nepražūsit. Kiekvieną vakarą susiskambinsim per Skype, gerai? - ignoruodama Aleksą, toliau kalbėjo mama.
-Taip... Taip... Aš einu, manęs laukia... - taręs Klėjus, nuėjo.
-Jis, kaip visada užsiėmęs.-pasipiktino Aleksas ir užsidarė vonioje.
Mama atsisuko į mane ir ilgai žiūrėjo, kai iš vonios išėjęs Aleksas, patraukė mudviejų akį. Vyras rankoje laikę didelę, juodą dėžę, perrištą baltu kaspinu.
-Kas tai? - smalsavau. Nors žinojau, kad tai man.
-Dovana,nuo mūsų abiejų su mama, tavo gimtadienio proga, - šyptelėjo Aleksas ir ištiesė dėžę man.
Nedrąsiai pagriebiau ją ir pradėjusi rišti kaspiną, neištvėriau ir apkabinau juos.
-Myliu jus.
-O mes tave. - tarė vyras.
-Pažiūrėk, kas viduje. - šyptelėjo mama ir prisiglaudusi prie Alekso žvelgė į mane.
Atrišau kaspiną ir atsargiai atidarydama dėžę, viduje radau rožinės spalvos audinį. Vien spalva pribloškė, o palietus nėrinius, atrodė liečiu pačią kokybiškiausią medžiagą. Pagriebiau už abiejų kraštų ir ištraukusi audinį, pasirodė tobulo grožio suknelė. Taip susigraudinau, kad pametusi suknelę ant lovos, puoliau apkabinti mamą ir Alekso dar kartą.
-Ačiū... - spustelėjau juos.
-Mes tik norėjome, kad per savo gimtadienį atrodytum lyg tikra princesė, - sušnabždėjo mama.
-Taip ir bus... - sušnabždėjau.
Prastovėję apsikabinę gal penkias minutes grįžau prie suknelės ir pagriebusi mamos ranką, nusivedžiau į antrą aukštą. Mama padėjo užsidėti suknelę, kai pajutusi ją prisiglaudžiant prie kūno, jaučiausi nuostabiai. Suknelė prispaudė liemenį, o toliau krito palaidai iki žemės. Pažvelgiau į veidrodį ir negalėjau patikėti, kad tai tikrai vyksta. Atrodžiau nepriekaištingai ir pati net nežinojau, kad turiu tokią nuostabią figūrą.

Netrukus mama užsiėmė už burnos, o aš apsisukusi ratu, negalėjau atsidžiaugti.
-Atrodai pribloškiančiai, - šyptelėjus jai, ėmėme kalbėtis.
Pasakojau mamai apie Hugą ir mūsų santykius.
-Jis nuoširdūs, rūpestingas, moka nustebinti ir prie jo aš galiu būti savimi ir visai nesistengti kažkuo apsimesti, kad jam įtikčiau...
Iš jos veido mačiau, jog ji patenkinta, nepyksta ir yra nieko prieš. Pasakojau daug apie vaikiną, kuris man patinka ir į viską ji reagavo normaliai, kai pasakojimas perėjo prie stovyklos. Pasakojau ir apie stovyklą, ką ten veikėme ir kaip leidome laiką. Plepėjome daug ir apie viską, kai labai sutemus, mama lyg atsipeikėjusi išlėkė iš kambario, juk jai kelionė.
Šyptelėjau pati sau, kai nusimovusi suknelę, pati nesupratau, kodėl tiek laiko buvau su ja ir nenusiėmiau. Persirengiau į laisvesnius rūbus

ir apsitvarkiusi kambarį gavau skambutį nuo Hugo. Atsiliepiau ir kritusi į lovą ėmiau kalbėtis.
-Labas... Kur tu? - rimtas kalbėjo.
-Labas... - liūdnai tariau. - Namie, pasiilgau tavęs...
-Aš taip pat.
-Kur tu?
-Važiuoju iki vienos vietos ir atvažiuosiu pasiimti tave. - kažkaip labai paslaptingai paaiškino.
-Iki kokios vietos?
-Kai susitiksim papasakosiu.
-Hugai...
-Pažadu.
-Mama ir Aleksas išvažiuoja į kelionę šią naktį, todėl nežinau kada galėsim susitikti, nes mes su Klėjumi kartu važiuosime juos išlydėti.
-Jau imu jam pavydėti...
-Kam? Klėjui? - nusijuokiau.
-Mhm... - suurzgė.
-Baik... - ėmiau juoktis. - Kaip sekėsi darbe?
-Darbe? - pasimetė. - Ai... Darbe... Normaliai. - sutrikęs kalbėjo.
Pasimečiau. Nejau jis melavo, jog buvo darbe pas tėtį?
-Buvai kažkur kitur?
-Ne, buvau darbe. - lyg nenorom tarė.

-Corina! - sušuko mama iš apačios.

-Turiu eiti. - tariau.
-Paskambink, kai grįšit iš oro uosto, atvažiuosiu, turiu tau daug ką pasakyti. - suintrigavo.
-Gerai. - įprastai atsakiau.
Norėjau kalbėtis ir sužinoti viską, ką nori pasakyti Hugas, bet beperstojo skambantis mamos balsas šaukė mane.

Padėjau ragelį ir nubėgusi į apačią, atsidūriau vonioje.
-Kažkas svarbaus?! - piktai deptelėjau.
-Išvažiuosime už valandos.
Atrakinusi telefoną, pažvelgiau į laiką. Jis rodė 23:18.
-Iš kurio oro uosto skrisit? - sėdėdamas virtuvėje prie lango klausė Klėjus.
Tiesa pasakius nemačiau jo, todėl jis šiek tiek išgazdino mane.
-Iš John F Kennedy International oro. uosto. -į virtuvę iėjęs Aleksas tarė.-Važiuojame dėl mano darbo reikalų, todėl galime grįžti daug greičiau nei per savaitę.
-Bet ir daug vėliau. - šyptelėjo mama.
Aleksas priėjęs arčiau jos, pabučiavo, o mes susižvalgę su Klėjumi šyptelėjome.
-Susiraskit kambarį. - suprunkštė brolis, kai pagriebęs man už rankos nusivedė į kitą kambarį.
Pabuvoję namuose, bėgau persirengti ir tuoj sunešę lagaminus į mašiną, kartu su Klėjumi laukėme tėvų.

____________________________________
Negalvokit, kad praignoravau jūsų pastabą apie sulietuvintus vardus. Tiesiog dabar turiu mažai laisvo laiko skaityti vėl iš naujo savo istoriją vien dėl vardų, kai atsiras daugiau laiko, perskaitysiu ir sulietuvinsiu 👌😊. Ačiū, kad rašot pastebėjimus, lauksiu jų ir iš kitų ❤️