Nothing lasts forever[BAIGTA]

31 Dalis

...kai prispaudęs delnus man prie kaklo tarė:
-Toje nuotraukoje Mykolas,vienas iš senų pažįstamų, mačiau, kaip darė ta nuotrauką.Jane tik bando mus išskirti, bet tu nepasiduok...kodėl tiki ja?
-Nenorėjau tikėti ir pradžioje netikėjau, bet ta nuotrauka viską pakeitė. Bijau likti įskaudinta.
-Tavęs niekada negalėčiau įskaudinti... - suspaudė stipriau. - Gaila, kad taip nutiko, o ir su mano rankomis nespėjai susipažinti. - netrukus atitraukęs megstuko rankoves pavartė rankas. Jo lūpose pastebėjau šypseną.
Abu žiūrėjome į jo rankas, kai pagriebusi vieną jų, pirštų galiukais liečiau vieną iš iššokusių venų. Hugo rankos buvo nusėtos gyslomis, o ir pats jis buvo labai raumeningas.

Vaikinas nuotraukoje kūdas ir nieko panašaus, o čia tikrasis jis.
-Atsiprašau... Žinau, kad elgiuosi kvailai, jog taip lengvai patikiu, bet kitaip negalėjau...
-Suprantu, kaltas. Niekada to nesitikėjau iš Jane, bet... Dabar tikiu, kad visko galima tikėtis.
-Aš noriu pabūti viena. Noriu pagalvoti. - pakėliau akis į Hugą.
-Vėl paliksi mane vieną?
-Išbuvai visą dieną, išbūsi ir dar... - be emocijų tariau,bet kažkur viduje norėjau šypsotis. Tas jo rūpestis ir protarpiais užeinantis mielumas privertė pasijausti reikalinga...Žiūrint į jį atrodo laikas neegzistuoja. Tu pradedi tikėti ir tau visai neberūpi- išduos, paliks ar įskaudins. Tu tiesiog nori būti laiminga bent šią akimirką.
-Visą dieną nekėlei ragelio vien dėl Jane iškrėsto pokšto? -užkišdamas  plaukų sruogą man už ausies klausė.
Kaltai linktelėjau.
-Bet ar reikėjo verkti? - nykščių brūkšteldamas per skruostą, liūdnai žvelgė stiklinėmis akimis.
-Baik... Man sunku į tave žiūrėti, kai taip darai... - suirzusi deptelėjau ir nuleisdama akis, nedrįsau pažvelgti Hugui į akis.
Vaikino ranka atsitraukė man nuo skruosto ir perėjusi link smakro,kilstelėjo jį ir neleidus susivokti, sulietė mūsų lūpas. Jausmas paėmė viršų, kai iš malonumo net pasistiebiau ir pakėlusi rankas Hugui virš kaklo, prisiglaudžiau arčiau.
-Ji neverta nei vienos tavo ašaros, o pasakoje dėl jos, lieku kaltas ir aš. - atsitraukęs vos milimetrą nuo lūpų, tarė ir vėl ėmė bučiuoti.
Per bučinį galėjau jausti drėkstančias lūpas, kai Hugui palenkus galvą, savyje pajutau jo liežuvį. Jis lėtai žaidė su manimi. Jausmas buvo gan įdomus ir, kiek neįprastas. Bučinys buvo gilus ir aistringas. Akimirką, sukandau Hugo lūpą, kai jam šelmiškai nusišypsojus, žengė keletą žingsnių atgal ir atsirėmęs į mašiną, užvertė mane ant savęs. Rankomis atsirėmiau į Hugo krūtinę, o jis savąsias paliko man ant liemens. Patiko jo supratimas ir neskubėjimas. Vaikinas nežengė toliau liemens bent šį vakarą ir mėgavosi jausmu, kuris sugebėjo sukelti vidinį pasitenkinimą. Hugas elgėsi profesionaliai, bet man to neužteko, nes vis jausdavausi žemiau už jį, kai įsijungęs pasitikėjimo varpelis, privertė situaciją paimti į savo rankas ir parodyti pasitikėjimą savimi. Staiga atsitraukiau. Hugas šyptelėjo man, galvojo, kad viskas baigėsi, bet neleidusi tam pasitvirtinti, prisiglaudžiau lūpomis prie Hugo lūpų, paskui iškišau liežuvį ir susiliejau su vaikino liežuviu. Kai tik jie susitiko, pajutau, kaip mano kūnu nuvilnija neapsakomai maloni, jaudinanti ir šiurpuliukus kelianti šiluma, šokteli kraujospūdis, beprotiškai ima tvinkčioti širdis, prakaituoti delnai... Žaisdami vienas su kitu liežuvių galiukais, netrukus pajutau abiejų mūsų sielų susiliejimą. Hugas staigiai atsitraukė ir išgąsčio persipildžiusiu žvilgsniu nužvelgė mane. 
-Kas čia katik buvo? Tu mane stebini... Tavo lūpos, vidinis jausmas ir šiluma.
Nieko nesakiau, kaip tik šyptelėjau.
-Pirmą kartą mergina privertė pasijusti, taip, kaip jaučiausi vos prieš keletą akimirkų. - taręs žvilgtelėjo žemyn sunerdamas mūsų rankų pirštus.
-Džiaugiuosi, kad patiko... - prikandusi lūpą, šyptelėjau.
-Zuiki... - suinkštęs vėl įsisiurbė į lūpas.
Atsitraukę sukrizenome.
-Važiuojam pas mane? - staiga paklausė Hugas.
-Ne... Sakiau, jog noriu apie daug pagalvoti.
-Ką čia galvoti? Nepasitiki manimi? - nusiminė.
-Pasitikiu, bet... Man vis dar sunku suprasti, kad tai tikra. - pasakiau atvirai.
-Vedi mane iš proto... - suurzgė apkabindamas.
Tylėjome žiūrėdami į vienas kitą ir matėmė kažką, ko niekas kitas nesugebėtų pamatyti. Jo akys tokios didelės ir ryškios. Besileidžianti saulė už namų, dar atsispindėjo Hugo akyse, kai jai dingus, jo veidas išliko toks pat ryškus.
-Važiuosiu iki tėvų ir grįžęs paskambinsiu tau,gerai?
-Mhm... - linktelėjusi šyptelėjau.
Hugas lėtai paleido mano ranką ir eidamas atbulas, nenustojo žiūrėjęs į mane.
-Pasiilgsiu tavo bučinių. - sušnabždėjo, bet stebint jį, buvo lengva suprasti iš jo lūpų.
-Išsiskiriame vos nakčiai, - sukryžiavusi rankas ties krutine, tariau.
-O aš jau pasiilgau...-atidaręs mašinos dureles nuleido akis.
Mačiau, kad Hugas mėgsta vaidinti, bet šį kartą emociją pasirodė per daug tikra. Vaikinas įsėdo į mašiną ir užvedęs variklį atidarę keleivio pusės langą.
-Ateik. - pašaukė.
Pasilenkiau, kai jam pagriebus man už smakro vėl buvau pabučiuota, tik šis bučinys buvo labai trumpas ir nepatogus.
-Paskambinsiu.
-Gerai, lauksiu. - pamojus jam ranka, mačiau nuvažiuojantį juodą automobilį.
Šypsena nedingo skruostuose, nesupratau, kas vyksta, bet ją nuvaldyti buvo labai sunku. Laužė kūną, o šiurpuliukai kėlė keistą vibraciją nuo kurios negalėjau normaliai kviepuoti. Ilgėjausi to vaikino ir negalėjau suvokti ar tai stiprus susižavėjimas ar meilė? Meilė? Ką čia šneku... Per daug trumpas laikas, kas įsimylėčiau. Namuose buvo gan tylu, nusimoviau batus ir patraukiau link mamos kambario. Plačiau pravėriau jos kambario duris ir radau Aleksą bei mamą gulinčius lovoje ir kartu skaitančių tą pačią knygą. "Na ir prisigalvoja keistų dalykų..." - pagalvojau.
-Grįžau. Būsiu namie. - tariau.
-Gerai. Dabar ramu. - šyptelėjusi man, įsitaisė Alekso glėbyje.
Uždariau jų kambario duris ir patraukiau link savojo, kai tuoj iš paskos atėjo Klėjus.
-Kur buvai visą dieną? - nervingai klausė.
-Pas Becky.
-Tavęs ten nerado.
-Turbūt nemoka ieškoti. - patraukdama pečiais atsidariau rūbų spintą.
-Mano džemperis? - parodė pirštu į apdarą ant mano kūno.
-Kaip matai... - sutrikusi, pradėjau mėtyti akis į visas puses. Bijojau, kad gali pykti.
-Nepykstu, bet daugiau neimi. Nei vieno. - griežtai tarė.
-Esu tikra, kad Hugui bus ne gaila, - specialiai šyptelėjau.
-Dabar, kai esat pora naudosiesi juo? - suprunkštė.
-Jei tu neduosi, reiks suktis iš pedėties.-patraukiau pečiais.
-Šmaikštuolė.-šyptelėjęs dingo iš kambario.
Pagriebiau šortukus ir maikutę po šleikučių, kai įdėjus telefoną krautis, nupėdinau link vonios.

Palindau po dušu. Šiltas vanduo bėgo sušąlusiu kūnų, o prisiminus tą ilgą ir aistringą bučinį, pašiurpo oda. Negalėjau suprasti, kas jis per žmogus... Nežinau menkiausių smulkmenų apie jį, kai seniau susipažinus su vaikinu negalėdavau pabučiuoti, kol neišnarpliodavau jo po mažytį kaulelį. Keista, turbūt nebežiūriu taip rimtai į viską, nors kartais atrodo, kad tai pakankamai rimta.