Nothing lasts forever[BAIGTA]

13 Dalis

... kai šalia jų, pamačiau ir Harį. Vaikinas atrodė nusiminęs. Jo tamsūs plaukai gulėjo sušukuoti į vieną pusę, trumpiau kirpti šonai, o viršugalvyje purūs plaukai,kurių svoris atrodė sunkiai krito ant akių. Jam tai puikiai tiko, o ryškus, atsikišęs žandikaulis, tik pabrėžė veido formą. Anksčiau neatkreipiau į jį jokio dėmesio, bet dabar... dabar viskas kitaip. Staiga Rachel pačiupo mano ranką ir pradėjo temptis link jų. Timmy ėjo iš paskos, kai priėję juos, mergina buvusi prie Hugo prakalbo:
-Aš Jane Banner, o tu? - žvelgė į mane.
-Corina Wright, - šyptelėjau visai to nenorėdama.
Mergina pavartė akis ir tylėdama ėjo toliau. Ji buvo kitokia. Iš veido atrodė suaugusi, daug makiažo, po kuriuo slėpėsi negražūs spuogai ir lieknos ilgos kojos. Tai man įstrigo labiausiai. Vėliau prie mūsų prisijungė Belle, Klėjus, Becky ir Lukas. Visi kažką kalbėjo, o aš ėjau susikaupusi ir nesiklausiau jų. Kelias buvo grublėtas ir slidus. Ėjome stačiu šlaitu į apačią, kai pašonėje tekantis vanduo, graužė kelią po savimi,kai pažvelgus žemiau grupelė žmonių ėmė griuvinėti. Ėjau atsargiai, kai paslydus kojai, prisėdau ant purvino grindinio. Stengiausi atsistoti, bet nekaip sekėsi. Staiga kažkas pagriebė už rankos ir padėjo atsikelti, kai patraukus lietpalčio kapišoną į šoną išvydau Harį.
-Ačiū. - tariau.
-Visada prašom. - visai be nuotaikos deptelėjo.
Likusį kelią ėjau atsargiai. Apžiūrinėjome skulptūras ir įvairias vietas. Atrodė gyvenime to pati nebūčiau radusi. Čia buvo labai gražu, o gamta atrodė gyva ir alsuojanti. Pradėjo temti, lauke atsirado milžiniškas vėjas, kai netrukus Ardo balso net nesigirdėjo. Lietpalčiai plaikstėsi į visas puses, kai įsikibusi į brolį, sekiau grupę žmonių žiūrėdama sau po kojomis. Staiga pradėjo pliaupti lyg iš kibiro. Staigiai sustojome, pakėliau akis ir prieš save išvydusi seną į pilį panašų pastatą, buvau tikrai nustebusi. Pastatas atrodė gan gerai, bet iš užkaltų langų ir negyvos aplinkos, buvo aišku, kad čia seniai nebūta žmogaus. Namą juosė aukšta iš akmenų pastatyta tvora, buvo galima rasti balkonų ir lauke paliktų suoliukų bei kitų dekoruotų papuošimų.

Priėję arčiau ir palipėję laiptais link pagrindinio įėjimo, pasidarė įdomu.
Užėjome į vidų. Pasigirdo nustebusių žmonių balsai, kai apsižvalgius plačiau atsivėrė didybe alsuojančios sienos.
-Pabusime čia, kol vėjas ir lietus nurims, nenoriu rizikuoti jūsų gyvybėmis, todėl būkite kartu su manimi, nes šis pastatas buvo pastatytas jau apie 1919 metais, todėl grindys kai kuriuose vietose išpuvusios, o stogas pradedantis griūti.
Sustojome didžiausiame kambaryje, kai grupelėmis pasiskirstę, pasisklaidėmę po kambarius ir ėmėme apžiūrinėti tai kas dar liko.

Radome baldų, senovinių knygų ir net piešinių, kurių dauguma buvo sušlapę. Čia atrodė įdomu, skaitinėjau dar gerai išsilaikiusias knygas, buvo sunku patikėti, kad viskas taip ir liko. Atrodo žmonės kažkur dingo ir paliko viską taip, kaip buvo prieš juos. Gaila vanduo, drėgmė ir nepriežiūra daug dalykų čia sugadino, bet tai kas liko turėtų būti vertinama. Staiga pašonėje atsirado žmogus. Pasukau galvą ir pamačiusi ten Harį pasimečiau. Niekada to ankščiau nebuvo, bet jei būtų reikėję kalbėti, būčiau pasakiusi visišką nesamonę.
-Trūksta tik muzikos. - tarė Haris.
-Kodėl? - kažką išlemenau.
-Be jos niuru ir šalta...-kalbėjo žiūrėdamas tiesiai man į akis.
-Man ir taip čia nuostabu.-tariau apsižvalgydama.
-Nori parodysiu, kas iš tiesų yra nuostabu?
Buvo įdomu, todėl sutikau atsiremdama į medinį stalą ir padėdama knygą toliau.
Vaikinas pakėlė rankas ir delnais užtengęs mano ausis, liepė užsimerkti. Buvau smarkiai sutrikusi nes tikėjausi visai neto, kai staiga kruptelėjau pajutusi bučinį į lūpas. Atsakiau į tai, kai keistas malonumas jau vaikščiojo mano oda. Atsipeikėjusi, pakėliau rankas ir sukišdama pirštus jam į plaukus nenorėjau, kad tai baigtūsi. Mėgaujausi kiekviena akimirka ir net pati nesupratau, kodėl tai darau. Haris atsitraukė nuo manęs ir tada pamačiau jo šypsena. Ji buvo šelmiška,lyg tykėtusi kažko daugiau, todėl nepasidaviau ir pabučiavau dar kartą. Jaučiausi kalta, bet veiksmai, kuriuos darė Haris, neleido suabėjoti ir atstumti jo. Vaikinas laikė sugriebęs mano liemenį ir stipriau prisiglaudžiant vis spusteldavo jį. Man tai patiko.
-Corina! - staiga išgirdau savo vardą kažkur koridorio gale. Staigiai atsitraukiau nuo Hario ir pagriebusi atsitiktinę knygą, apsimečiau ir vaidinau, kad skaitau, kai tarpduryje išvydusi išlendančią Becky, supratau, kad kažkas ne taip. Becky liūdėjo ir buvo apsiverkus.
-Palik mus vienas. - tarusi pažvelgiau į Harį. Vaikinas tuoj išėjo,o Becky puolė man į glėbį.
-Kas dabar?
-Viskas sutampa. Ta mergina prie ežero, kuriai Lukas tepė kremą ir žinutės rastos jo telefone... - ėmė garsiai verkti. - Tai ta pati Sara.
-Bet jis man žadėjo. - tariau.
Becky, kiek nurimo ir rimtai žvelgė į mane.
-Jis man sakė, kad tu jam vienintelė ir jis tikrai tave myli. Gal tai sutapimas arba tarp jų nieko rimto. - bandžiau paguosti Becky, pati savimi ne tikėdama.
-Tikrai?
-Taip.
-Bet ir dabar jie stovi apačioje apsikabinę...-kalbėdama šluostėsi ašaras.
-Tik draugai?
-Prašau padaryk, kad tai būtų tiesa... Tikiuosi taip bus, yra ir buvo. Jie tik draugai. - guodė save. - Bet pažadėk man, jei paprašysiu pabučiuoti Luką, taip ir padarysi, gerai?
-K-ą-ą...?-sutrikusi žvelgiau į Becky.
-Tik tavimi viena galiu pasitikėti, o jei jis atsakys į tavo bučinį, vadinasi mums ne pakeliui. - visiškai rimtai kalbėjo.
-Nenoriu susipykti su tavimi...
-To nebus. Mes geriausios draugės amžinai ir tu turi man padėti. - apkabino mane.
Suspaudžiau ją savo glėbyje, kai panorus pabūti viena, Becky paliko mane bibliotekoje. Galvojau apie bučinį su Haroldu. Nežinojau ar tai rimta ar įprastas nuotykis . Daug galvojau, kai pajutusi savyje keista jausmą, buvau nustebusi. To niekada nebuvo, į tai mažiausiai kreipdavau dėmesį, bet dabar viskas kitaip. Jis kitoks ir aš kitokia. Jis drąsus ir ne ieškantis žodžio kišenėje, o aš mėgstanti rizikuoti ir šiek tiek drovi. Grįžau į apačią. Kambarys buvo apšviestas ryškios šviesos nuo seno židinio. Ardas metė į vidų rastas lentas, o kiti sedėjo susiglaudę šalia. Grindys buvo šaltos, todėl visi susiradę kažką šiltesnio už cementą, susėdo ratu. Kartu su Becky ir Klėjumi susiradome sausų lentų ir susėdę ant jų atsirėmeme į sieną. Netrukus šalia manęs atsisėdo Haris ir slapčia pagriebęs mano ranką, sunėrė mūsų pirštus. Jaučiau, kaip šaltos rankos, pirštų galiukais ėmė tekėti šiltas kraujas...greitai sušilau, kai pakėlus akis ir pažvelgus į vaikiną, jis neryškiai šypsojosi man,kai pamačius prikandant savo lūpą, prisiminiau mūsų bučinį...

_____________________________________
Jei patiko, vote ⭐