Nothing lasts forever[BAIGTA]

17 Dalis

Rytas, penktoji diena.
Pramerkiau akis nuo lietaus barbenimo į langą ir pažvelgusi į laikrodį, kiek nustebau. Laikrodis rodė lygiai 06:00 ryto. Jaučiausi klaikiai, kažkas viduje neleido ramiai jaustis ir galvoti apie kitus dalykus, kaip tik Hugą. Nenoriu jo prisiminti, noriu leisti jam gyventi gyvenimą, kurį gyveno anksčiau ir pamiršti tas mintis, kurios sukosi jį pamačius. Užsimerkiau ir tikėjausi, kad užmigus, viskas bus kitaip, bet akyse vis stovintis vakarykštis Hugo veidas nepaliko manęs ramybėje. Nesupratau, ką turėčiau daryti. Atsistojau iš lovos ir ant nuogo kūno apsimovusi pilką, apsmukusį megstinį, bei džinsus plėšytus per kelius nusileidau laiptais į apačią.

Visi dar miegojo, todėl stengiausi būti labai tyliai. Susirišau plaukus į kuodą ir nuėjus link Hugo lovos ir neradus jo, pati nesupratau, kodėl taip pasielgiau. Keistos abėjonės ėmė griūti vidų, kai išėjus į lauką pasijuto keista vėsuma. Ežerą gaubė rūkas, kažkur tolumoje pro tamsius debesis bandė prasiskverbti ryto saulė, o pažvelgus viršun, lietus tiesiog slėgė.
Kirtusi kiaurai teritoriją, ėjau link ežero. Staiga pakėlus akis ant tiltelio pamačiau žmogaus siluetą. Iš sudėjimo ir stovėsenos galėjau teigti, kad ten vaikinas, o dar geriau įsižiūrėjus atpažinau, kad tai Hugas. Vaikinas stovėjo atlošęs galvą į dangų, kai krentantis lietus ant jo, atrodė geriasi į odą. Jo balta maikutė buvo ryškiai permirkusi, kas tik parodė, jog jis čia labai seniai.

Hugas apsižvalgė, bet nepamatęs manęs prisėdo ant lieptelio. Kažkas viduje nedavė ramybės, o noras išsiaiškinti ar jam is tiesų jaučiu kažką daugiau traukė it magnetas. Greitu žingsniu priėjau prie lieptelio, kai užlipus ir priėjus arčiau jaučiausi klaikiai. Nežinau ar turėjau čia būti...
Prisėdau šalia vaikino, kai Hugas tuoj pažvelgė į mane. Jo akys sužibo visomis vaivorykštės spalvomis...

Negalėjau atitraukti akių, kai pajutusi tvirtą sugriebimą už rankos, pažvelgiau žemiau. Hugas laikė mano ranką. Įsižiūrėjus į jo krumplius ėmiau pastebėti paraudimus, o kai kur nusilupusią odą.
-Lukui...?
Nespėjus užbaigti sakinio, Hugas jau greitai linkčiojo.
-Dėl Becky?
Jis ir vėl linktelėjo.
-Prašau atleisk... -staiga sušnabždėjo jis.
Nusisukau nuo jo.
-Gerai. Galiu papasakoti, kaip viskas buvo. - ėmė kalbėti Hugas. Jo balsas trūkčiojo, o protarpiais net girdėjau trugdžius.
-Bučiavau aš, bučiavai tu. Nepykstu ant tavęs ir negalėčiau ant tavęs pykti... Aš netoks žmogus. Pyktis tik vargina...
-Tu man labai patinki... Suprask. - pačiupęs man už skruosto, atsuko veidą į jo pusę. - Man svarbi tavo nuomonė.
-Jau per vėlu...
-Niekada nebūna per vėlu...-papurtė galvą. -Aš mačiau, kad Lukas elgiasi ne deramai, norėjau nutraukti visą tai, bet staiga pasirodžiusi Jane, atjungė mano orientaciją. Matydamas besibučiuojančius Luką ir Sarą, nesuvokiau, kad bučiuoti kitą slėpdamasis nuo kitų, gali būti įdomu ir bjauru vienu metu. Nežinau, kas buvo mano galvoje būtent tuo metu, bet atsakiau į Jane bučinį. Susidėjo ir tai, jog sužinojau apie tavo ir Hario bučinį... - nutilo.
Pasijutau keistai kalta.
-Bet tai netruko ilgai, nes atsiminęs tave ir mūsų bučinį per tą nelemtą žaidimą, aš supratau, kas yra geras bučinys, kai jauti žmogui kažką daugiau nei tik draugystę...
Tylėjau ir jaučiausi žymiai per daug sutrikusi.
-Noriu su ja susipažinti. - staiga pasigirdo Hugo žodžiai.
Maniau ir žinojau, kad jis turi omenyje mane.
-Leisk ją padaryti laimingą.
-Ar tu to nori? - paklausiau nusišluostydama vandens perteklių nuo veido.
-Dar gyvenime nebuvau labiau tikras nei dabar.
-Bet aš nežinau. Pati pasiklydau jausmų labirintuose ir net nežinau ar tarp mūsų gali kažkas išeiti...
-O mes galim pabandyti. - rimtas tarė.
-Gerai. Noriu, kad leistum man pagalvoti, apsispręsti ir duotum erdvės. - suvirpėjau.-Kartais manau, kad tai grįžus į Niujorką, baigsis. Nenoriu likti įskaudinta.
Hugas nusisuko.
-Aš visiška kvailė, žinau. Žinau, jog visko bijau ir negaliu su savimi susidoroti, žinau, kad reikia rizikuoti, bet ne ši kartą.
-Lauksiu, kiek reikės. - staiga buvau apkabinta.
Šlapias Hugo kūnas prisiglaudė prie manęs.
-Lauktum net dešimt... dvidešimt... -tęsiau neužbaigdama.
-Dienų?-staiga deptelėjo Hugas.
-Metų...
-Laukčiau ir ilgiau. - visai nesutrikęs, tvirtu balsu atsakė. -Dėl tavęs verta laukti... Viduje jaučiu, kad tu ta, kurios man reikia. Būnant su tavimi net širdis ima plakti greičiau...-šyptelėjo, priglausdamas smakrą man prie kaktos.
-Baik...tau toks romantiškumas visai netinka.-sukrizenusi prisiglaudžiau labiau.
Ausyse krapseno lietus, kai staiga ėmiau girdėti Hugo širdies dūžius. Jie tikrai buvo stiprūs ir greiti,bet kažkur nutrūkstantys. Pagriebiau jo ranką ir ėmiau vestis link namelio. Buvau kiaurai šlapia, megstukas lipo prie kūno, o lietus nesiliovė. Staiga Hugas atidarė namelio duris ir praleidęs mane, įėjo pats. Nuėjau link vonios, o Hugas įsistebeilijo į Luko veidą.
-Auch... - suburbėjęs nuėjo link savo lovos.
Užlipusi į antrą aukštą pasiėmiau sausus rūbus ir nuėjau į vonią, kai staiga man iš paskos atėjo ir Hugas. Stebėjau jį, kiek suraukusi kaktą.
-Na... Dabar aš įėjau.
-Ir kas? - išsišiepė šelmiška šypsena, kai tuoj prieš mane jau stovėjo be maikutės.
Nekreipdama į jį dėmesio, ėmiau rengtis. Buvo ankštą ir nepatogu, kai besimaudama šlapius džinsus, neišlaikiau lygsvaros ir kritau tiesiai Hugui į glėbį. Vaikino rankos tiesiog degė ir sušildė mano šaltai drėgną odą.
-Atsargiai...-sumurmėjo.
Greitai atsitraukiau ir apsimovusi laisvas treningines kelnės ir labai trumpą panašią į crop top stiliaus bliuskutę, supratau, kad taip bus tikrai per šalta.

Atsistojau prieš veidrodį ir pagriebusi stora rankšluostį, ėmiau sausintis plaukus, kai netyčia susilietusios mano ir Hugo rankos nukratė lyg elektra. Oda skaudžiai pasišiaušė ir pasidarė baisiai šalta.
-Šalta? - paklausė vaikinas.
Lyg nesuprasdama klausimo pažvelgiau į vaikiną, bet nesugebėjau nieko atsakyti. Staiga jis apsimovė maikutę ir išvertęs didelį, juodą džemperį užmaukšlino jį man.
-Ačiū. - nedrąsiai šyptelėjau. - Lik namelyje, kad nebereikėtų eiti tavęs ieškoti.
Hugas maloniai šyptelėjo, kai praėjusi jį, išėjau iš vonios. Užlipau laiptais į viršų ir atsigulusi šalia Becky, jaučiausi keistai laiminga. Mergina miegojo, kai atsigulus šalia ir užsimerkus negalėjau nustoti šypsotis. Hugo džemperis kvepėjo juo ir smarkiai svaigino. Sunku ir tuo pačiu lengva apsispręsti būti ar nebūti su Hugu.
Viena mano pusė liepia pabandyti, o kita tiesiog laiko suspaudusi glėbyje, kad jei neatsispyrė vieną kartą, neatsispirs ir kitą kartą ir pabučiuos kitą merginą, o gal net tą pačią Jane... Bijau klysti, bet turiu pasitikėti Hugu, nes noriu būti mylima, noriu mylėti, noriu būti reikalinga ir pagaliau ne vieniša. Norėti neužtenka, bet ko reikia dar?

_____________________________________
Jei patiko, vote ⭐