Nothing lasts forever[BAIGTA]

19 Dalis

-Aš... - susiraukusi deptelėjo.
Linktelėjau, kai mano nešvankios mintys tuoj išsisklaidė. Nuleidau kojas žemyn ir vos dar jaučiausi sunki ir pavargusi. Skaudėjo gerklę, kamavo skausmas raižantis kūną, bet turėjau grįžti namo pasistengdama į tai nekreipti dėmesio.
-Su Luku dar neišsiskyriau...-staiga tarė Becky.
Neatsisukdama tylėjau. Bandžiau susigaudyti...
-Bandžiau su juo pasikalbėti, bet tik pažvelgus į jį, kyla noras užvožti, išsirėkti ar pabučiuoti...
-Pabučiuoti? - nustebusi atsisukau į ją.
-Kad ir, kaip beprotiškai tai be skambėtų, bet taip... Aš taip trokštu jo, bet ir nekenčiu tuo pačiu metu.-vaikščiodama po kambarį kalbėjo.
-Labas rytas.-staiga pasigirdo vyriškas balsas.
Atsisukau į laiptų pusę ir pamačiau ten stovintį Harį. Vaikinas priėjo arčiau manęs ir prisėdęs ant lovos, pagriebė man už rankos. Buvau pasimetusi.
-Geriau jautiesi? - pasidomėjo patrindamas mano delną.
-Taip. - mandagiai atsakiau, bet noro bendrauti neparodžiau.
Haris jau norėjo kažką sakyti, bet prie laiptų su lagaminu subildėjęs Hugas, atkreipė mūsų dėmesį.
-Kur eini? - staiga paklausiau.
-Į autobusą. - be emocijų ir visai be nuotaikos deptelėjo Hugas.
-Jis visada susiraukęs ir piktas, kam toks patiktų...štai, kodėl jis neturi merginos. - lyg pasišaipydamas tarė Haris. - Bandom jam surasti kažką, bet visos vis pabėga. - ėmė kvatoti.
Man juokinga visai nebuvo, todėl paleidusi jo ranką, nusileidau laiptais į apačią. Kūną vis dar kaustė šaltis, kai pažvelgus į brolį, kuris tuo trapu krovėsi daiktus, parodė, kad Hugas lauke. Pravėriau duris ir išėjau į lauką. Tolumoje keletą žmonių krovė lagaminus į autobusą, o kiti slankiojo pakanpėmis lyg ieškotų jiems vertingų daiktų. Hugo nemačiau, kai užuosdama nestiprų cigarečių kvapą sklindantį už namelio, patraukiau ten. Cigarečių kvapas stiprėjo, kai išlindusi iš už kampo pamačiau rūkantį Hugą.
-Ką čia darai?! - sutrikęs išpūtė dūmus.
-Ieškau tavęs.
Hugas neslėpė, jog rūko, bet matėsi, jog nenorėjo, kad tai matyčiau.
-Išeik. - ramiai tarė jis.
Klausiamai žvelgiau į vaikiną.
Hugas tylėjo.
-Kodėl visada pamatęs mane su Hariu, elgiesi būtent taip?
-O, kaip man elgtis?! - grubiai deptelėjo numesdamas cigaretę į šalį.
-Išeini, supyksti ir dėl neaiškių priežasčių imi vengti manęs?
-Nes sušiktai rūpi man! - sušuko. - Pavydžiu tavęs visiems, kas su tavimi bendrauja, tu man labai patinki! - susiraukęs deptelėjo, kai sugniaužęs kumštį trenkė į namelio sieną ir nuėjo toliau.
-Palauk!-bandžiau pasivyti jį, kai Hugui sustojus prirėmiau jį prie sienos ir pakštelėjusi į lūpas, stipriai apkabinau.

-Pripažinsiu ir aš pavydžių tavęs, bet dar nepažįstam vienas kito... Neturėtume taip elgtis. - rimtai kalbėjau įsikniaubusi jam į storą džemperį.
-O man atrodo normalu pavydėti tokios princesės, kaip tu... Kai pasveiksi, nusivešiu tave ten, kur labai gražu ir busim tik dviese... Pažadu nesigailėsi.
-Tikrai? - pakėliau akis į jį.
-Jei tik sutiksi. - plačiai išsišiepė.
-Sutiksiu ką? Važiuoti?
Hugas nuslėpė paslaptį, kai susikišdamas rankas į kišenes nuėjo.
-Hugai... - surzgiau. - Pasakyk... Aš labai nekantri!
-O aš labai kantrus. - per šypsnį tarė ir praleidęs mane pirmą į namelį paliko dar daugiau intrigų.
Likau susiraukusi ir nepatenkinta negavusi atsakymų, bet turėjau,kuo džiaugtis, nes taip gi tik dar įdomiau. Susirinkome reikalingus daiktus ir kartu su Becky ir Klėjumi nuėjome link autobuso. Visi vis dar kalbėjo apie vakar dieną, kad veikė kažką įdomaus prie ežero, buvo gan įdomus vakaras, o aš sirgau ir gulėjau lovoje su Becky ir Hugu. Jaučiausi kalta, kad jei negalėjo linksmintis per mane, bet nieko negalėjau pakeisti. Sulipome į autobusus, kai atsisėdusi su Hugu buvau patenkinta, o kiti nė kiek ne nustebę. Apsiklojau pleduku ir atsirėmusi į Hugą, mėgaujausi keista ramybę. Viduje buvo sunku, o prasidėjus kelionei kamuojantis keistas pykinimas ir kaulų laužymas darė kelionę dar ilgesnę nei turėjo būtį. Daug miegojau ir bandžiau pailsėti, bet  sekėsi tikrai nekaip .