Nothing lasts forever[BAIGTA]

5 Dalis

Tuoj į autobusą įlipo gal trisdešimties metų moteris, todėl visi buvę autobuse atkreipė į ją dėmesį. Stovykla skirta 17-20 metų jaunimui, todėl buvo keistą ją matyti čia. Maži akinukai puošė jos veidą, gelėta palaidinė ir aptemtos kelnės...
-Sveiki, aš Via. Šią kelionę busiu jūsų mama ir prižiūrėsiu jus, kol nusigausite iki stovyklos.
-Mums mamos nereikia! - sušuko kažkas iš vidurio.
-Dar ir kaip riekia. Pamynėsit mano žodžius.
-Mhm... - numykė tas pats vaikinas.

Autobuse kilo šurmulys, o persipildęs autobusas tik parodė, kad tuoj pradėsimę kelionę.
-Bėje kuo tu vardu? -persėdęs  į laisvą vietą prieš mane paklausė Hugas.
-Corina.
Jis išsišiepė, o Becky ėmė muistytis kėdėje.
-Kas? - atsisukusi į ją sušnypščiau.
-Jūs tiktumėt vienas kitam. - gan garsiai pasakė ji.
-Taip, jūs derat kartu, bet... Jis turi merginą. - įsiterpė Klėjus.
-Seni... Pagaliau baik!-susinervinęs Hugas, kumštelėjo Klėjui ir nusisukęs sėdėjo kedėje.
Vaikinas įsižeidė, o Klėjus kartu su draugais ėmė juoktis.
-Viskas gerai, jis tik pavydi. - pasilenkusi į tarp kėdžių buvusį tarpą, sušnabždėjau Hugui.
Vaikino veide atsirado šypsena,kai į autobusą įlipusios man nematytos merginos ir tarp jų einantis išsišiepęs Lukas atkreipė mano dėmesį, o Becky sugriebė man už šlaunies.
-Šaa...
Elgemės neutraliai, kai merginos ėmusios eiti link mūsų susėdo visai netoli. Lukas pamatė mus, bet apsimetė, kad nepažįsta. "Tikras kvailys! Kaip jis taip gali? Niekada nesupratau, kodėl Becky jam atleidžia ir vis dar yra kartu...Jei man taip nutiktų, palikčiau. Nebijau rizikuoti, visgi vaikinų yra daug, o laikydamasi įsikibusi į vieną, nematysiu kitų, kurie galbūt padarys mane laimingiausia pasaulyje ir elgsis su manimi , kaip su savo princese."-galvojau.

Po dešimties minučių autobusas pajudėjo iš vietos. Via netrukus pranešė apie dvidešimt valandų trunkančios kelionės pradžią. Ėmėme važiuoti. Klėjus tuoj sujudėjo kėdėje, kai iš kuprinės išsitraukęs pledą, apklojo mane ir save. Pasijaučiau neįtikėtinai gerai. Tuoj jutau jo galvą sau ant peties, kai suvyniojusi pledą į minkštą rutulį pakišau jam po galva.

Daug kas miegojo. Neoninė šviesa degė autobuso viduryje,kai užmigo ir Becky. Neįsivaizdavau, kas dėjosi jos viduje... Turbūt labai skauda, bet niekas nenori pasirodyti liūdnas ar sužeistas, todėl yra priverstas kentėti.

Po 18 valandų,20:00,ketvirtadienis.

Buvomę sustoję aštuonis kartus. Keletą kartų kavinukėse užkąsti šilto maisto, o kitus degalinėse.Šis kartas paskutinis. Begalo pavargau, bet nuvažiavę tiek toli nuo Niujorko, negalėjau likti autobuse. Kiekvienoje degalinėje rasdavau kažką naujo,ar bent pasipildydavau vandens atsargas. Ši kartą nei Klėjus, nei Becky nelipo, jie miegojo,todėl išlipau viena. Nors ir vakaras, lauke buvo šilta, todėl ėjau be švarkelio. Įėjusi į pagrindinį  pastatą, dauguma jau stovėjo tualeto eilėje ir prie kasų. Pagriebiau kelis pakelius hershey's, skittles ir kitokių saldumynų, kai laukdama eilėje prie kavos, prie manęs priėjo Hugas.
-Gal padėti? - draugiškai paklausė jis.
-Būtų gerai, - tarusi, visą savo rankų turinį perleidau jam.
-Paimsi ir man?
-Būtinai. - šyptelėjau.-Kavos ar kokio kito gėrimo?
-Paimk, šaltą latte. - rimtas palinkčiojo.
Priėjusi eilę, paėmiau šaltą latte Hugui, o sau karštą latte, kai kažkas sušuko, kreipdamasis:
-Rūkai!
Apsižvalgiau aplink, kai Hugas į tai gan ryškiai sureagavo.
-Eini? -dar kitas paklausė jo.
-Ne.-taręs jiems, lyg niekur nieko nuėjo su manimi prie kasos.
-Rūkas? - keistai pažvelgiau į Hugą.
-Nesvarbu. Kam tai rūpi? - deptelėjo.
-Man rūpi. Noriu žinoti kodėl? - sučiupusi jam už riešo paklausiau.
Hugas ilgai žiūrėjo į mane, o aš paskendau jo akyse...
-Kažką pirksite? Panele?! - kasininkas kalbėjo fone, kai atsipeikėjusi, drebančiomis rankomis, sudėjau prekes ant staliuko.
-Viso aštuoniolika dolerių ir šešiasdešimt penki centai.
Linktelėjusi, ėmiau ieškoti piniginėje pinigų, kai Hugas padavė jam dvidešimties dolerių kupiūrą.
-Čia tik už šaltą latte. - piktai pažvelgusi į Hugą, pasakiau kasininkui.
Susimokėjau už save ir nelaukdama ir visiškai nekreipdama dėmesio į Hugą, ėjau link autobuso. Autobusas buvo pustuštis, todėl ramiai ėjau link gale miegančių Klėjaus ir Becky, bet tuoj buvau sučiupta už riešo ir sustabdyta.
Mane sustabdė Lukas.
-Ko? - piktai atkirtau.
-Pasakyk, kad ta kvailiukė, man atrašytų.
-Nieko aš niekam nesakysiu. Esi paskutinis bailys ir visiška mėšlo krūva.-išsišiepiau.
-Ką pasakei?
-Ką girdėjai. - tuoj tapau rimta.
Pajutau stiprų skausmą rieše.
Lukas į mane žiūrėjo juodomis akimis. Jos buvo perpildytos godumo, dėmesio stokos ir pykčio. Jis rūkė, gėrė, o Becky jam rūpėjo tik dėl pasismaginimo, bet šią nuomonę turėjau laikytis sau, nes Becky taip mylėjo Luką, kad apie neigiamas emocijas apie jį, turėjau slėpti. Visgi nenorėjau pyktis su žmogumi, kuris žino viską apie mane ir man yra viskas. Luko tamsūs plaukai krito jam ant akių, o veidą buvo padengusi plona prakaito plėvė. Jo skruostai buvo įdubę, todėl atrodė bauginančiai, bet tai ką jis turėjo viduje, galėjo sužavėti daugelį merginų. Jis buvo "vyriškas". Mokėjo užstoti kiekvieną merginą, susimušti su kiekvienu, bandančiu užkalbinti jo merginą bei privesti pamesti galvą dėl jo grožio. Bet... "Vyriškumas" man buvo visai kas kitą.Jis manęs netraukė, todėl nutaisytas jo jautrus žvilgsnis ir suspaustas riešas mane tik gazdino.

-Paleisk mane! Tu nenusipelnei jos ir nežadu tau jos atiduoti. - kalbėdama bandžiau išsivaduoti.
-Paleisk! - iš už nugaros išdygęs Hugas, sugriežė dantimis.
-Kas tu toks Hugai? Superherojus, kuris gelbėja naivias mergaites?-nusijuokė Lukas.
-Taip, o ką nepatinka?
Lukas sutriko, kai Hugo ranka atsidūrusi ant manosios, išlaisvino iš šiurkščių Luko gniaužtų.
Becky ir Klėjus miegojo įsitaisę mano vietoje, o Hugas sėdėjo vienas, todėl jam pakvietus, prisėdau šalia.

____________________________________
Jei patiko, vote ⭐