Nothing lasts forever[BAIGTA]

27 Dalis

-Ar norėtum būti mano mergina?
Staiga sustingau. Hugas žiūrėjo į mane ir jau galėjau nuspėti, ko jis tikisi...
-Noriu būti tavo mergina. - išspaudusi šypseną, tariau.
Vaikinas staigiai išsišiepė savo tobula šypsena ir pasilenkęs pabučiavo. Mintyse vis kartojau"prašau nesustok... Prašau! Noriu, kad tai tęstųsi visą amžinybę... "bet vis kažkas nutraukdavo mus ir laikas tiesiog pabėgdavo... Išlipome iš kajutės ir patraukėme link mašinos. Nešiau vienoje rankoje meškiną, o kitoje rankoje laikiau šiltą ir tvirtą Hugo ranką. Vaikinas buvo patenkintas ir nenustygstantis vienoje vietoje. Laiminga buvau ir aš, bet baimė, kad viskas turi baigą, nenorėjau, kad ši taip greitai ateitų. Žinojau, kad tai kvaila, taip manyti, bet realybės ne iškraipysi. Yra, kaip yra.
Nuėjome iki mašinos ir atidarius galinės dureles pasodinau meškiną, o Hugas tuo trapu kuitėsi bagažinėje. Uždariau dureles ir patraukusi plaukus nuo veido, atsisukau į Hugą, o šis jau stovėjo su raudonų rožių puokšte.

Jų buvo nedaug, bet tai taip nuoširdu ir tikra...
Delnais užsiėmiau už burnos ir vos valdžiausi nepravirkusi, kai apkabinusi Hugą ėmiau verkti.
-Prašau nieko nesakyk... - pajutusi įsitempiantį jo kūną tariau.
Ašaros bėgo skruostais ir nesupratau kodėl. Galbūt, kad jaučiuosi neverta to, o galbūt dėl to, kad jis laiko mane per daug gera ir nusipelniusia to mergina.
-Tu taip dėl manęs stengiesi, o aš...
-Tu man esi lyg visą tai ir dar milijonus kartų daugiau...-nutraukęs mane tarė.
Pakėliau akis į jį. Jis žiūrėjo rimtai ir visiškai pasitikinčiai savimi. Jo akys, žvilgsnis ir jausmas iš vidaus... Toks tikras, toks tyras ir nesuvaidintas.
-Dar tiek mažai laiko kartu...
-Žinau, žinau,bet esu tikras, kad tu geriausias pasirinkimas, koks nutiko man.
Laikiau Hugą savo glėbyje ir keistos mintys, kad norėčiau, jog viskas būtų kitaip nepaliko manęs. Kaip kitaip?
Galbūt daugiau grubumo, ne rūpestingumo kalboje, bet... Ar tikrai to noriu? Gal Hugas dar nešlifuotas deimanto gabaliukas, kurio visai nepažįstu. Matau tik mažą lygaus paviršiaus vietelę, į kurio vidų pažvelgus, gali pamatyti ištisas pašvaistes ir sproginėjančius fejerverkus. Nesuprantu, kur tai dingsta, bet tik atsitraukus, aš vėl jo visai nepažįstu. Jis man lyg netikras.

Apie 04:00 nakties, Hugas mane parvežė namo, kai išlipę iš mašinos sustojome vienas prieš kitą. Jis kukliai šypsojosi, o mano šypsena netilpo skruostuose. Buvau begalo laiminga, kai priremdama jį prie mašinos, suglaudžiau mūsų lūpas.
Hugas lėtai atsitraukė ir nykščiu perbraukęs per mano apatinę lūpą, pabučiavo ir vėl. Jis erzino su trumpomis, bet nekantriomis pauzėmis tarp bučinių.

Mintyse troškau, kad tai niekada nesibaigtų. Akys buvo užmerktos ir taip galėjau likti amžinai. Aš būčiau nieko prieš. Vaikinas sugriebė mane už liemens ir pasilenkęs ėmė berti kaklą bučiniai, kai priartėjęs prie kaklo įlinkio, negalėjau įsivaizduoti, kaip tai galėjo būti malonu. Buvau pamiršusi visą tai. Malonūs ir net skaudūs šiurpuliukai begiojo per odą, negalėjau nusakyti, kaip tai buvo nerealu, bet suskambęs Hugo mobilusis nutraukė visą tai.
-Kas skambina taip vėlai... - suurzgė ir visas piktas pagriebė telefoną iš kelnių kišenės. Net nežiūrėdamas, kas skambina, pakėlė ragelį ir nenuleisdamas akių nuo manųjų klausėsi pašnekovo.
Hugas buvo atsirėmės į mašiną, o aš smarkiai prisiglaudusi prie jo, kai iš mašinos ištraukusi meškiną ir rožės, vos mačiau kelią. Sustojau dar prie Hugo, kai pamojusi jam, norėjau nueiti, bet jis sulaikė mane.
-Kapstykis pats, aš su mergina. - šyptelėjęs man, rimtas atsakė.
Hugas dar ilgai klausėsi, bet sulaukus galo, pagaliau padėjo ragelį.
-Haris kažkokiame vakarėlyje, prašo, kad atvažiuočiau, važiuojam?
-Jau greit pradės švisti, esu pavargusi ir esu tikra, jog tu nori pailsėti, nejau dar belsiesi į kažkokį vakarėlį? - paklaususi, veidu atsirėmiau į milžinišką meškiną.
-Labai nenoriu, bet negaliu jo palikti bėdoje nors ir ką buvo padaręs, prašau važiuok su manimi...-vaidino nuliūdusį ir vis nepaleido mano rankos.
-Hugai ne... Aš pasakiau vieną kartą, nenoriu pyktis. - paslėpiau veidą meškino kailyje.
-Baik... Kaip aš dabar turėsiu važiuoti? Nenoriu tavęs palikti.
-Važiuok, parveši jį, vakare susitiksim.-prisiglaudžiau prie jo.
Buvau tikrai liūdna, jaučiau nerimą viduje, bet neleisti daryti kažko ir padėti draugui, teisės neturėjau.
-Važiuok, esu tikra, kad jam reikia tavęs, o aš einu miegoti, neprapulsiu.-išspaudžiau šypseną.
-Tikrai nenori kartu? - nuliūdęs dar klausė.
-Šį kartą ne...
-Suprantu, labai pasiilgsiu, labos zuiki... - apkabinęs pabučiavo į kaktą.
Stipriai prisiglaudžiau prie jo ir su nerimu viduje nuėjau. Atsirakinau namo duris ir dar pro svetainės langą spėjau pamatyti, kaip nuvažiavo jo mašina. Greit nupėdinau į savo kambarį ir padėjusi meškiną ant lovos, pamerkiau gėlės. Nuėjau į vonią ir stengdamasi būti tyliai, ėmiau valytis makiažą, įlipau į vonią ir persimovusi į laisvą maikutę, grįžau į kambarį. Gulėdama lovoje ir laikydama glėbyje meškiną, galėjau jausti Hugo kvepalus. Jie buvo ne stiprūs, bet labiau pasistengus užuosti, jautėsi. Buvau liūdna ir ėmiau gailėtis, kad nevažiavau, bet kelio atgal nebuvo. Ėmiau išsigalvoti įvairiausių teorijų apie tai, kas gali laukti nuvažiavus į neaiškų vakarėlį. Jų draugystė su Hariu...viskas beprotiškai keista, kai supratusi, jog su tokiomis mintimis niekada neužmigsiu, ėmiau galvoti apie Becky ir jos pusbrolį. Benas kitoks. Jis pagirūnas, turčius ir linksmas. Mėgsta pajuokauti, išgerti ir flirtuoti. Tokį vaizdą susidariau tik pamačius ir pabendravus su juo, o Robis... Jis ramus, tylus ir nereikalaujantis dėmesio. Staiga mano apmąstymus nutraukė žinutė.

Rašė Hugas, kai skaitydama visą tai ne nustojau šypsojusisi. Buvau tokia laiminga... Jis net per atstumą sugebėjo manęs nepalikti. Atrašiau jam ir suspaudusi meškį glėbyje, užsimerkiau...

Rytas...

Staiga kažkas krebžtelėjo kambaryje. Atsimerkiau ir ėmiau žvalgytis. Kambarys buvo tuščias ir jau apšviestas ryto saulės. Atsiguliau atgal, kai numetusi plaukus už nugaros, pakreipiau akis į meškį, jis žiūrėjo į mane ir keistai šypsojosi. Atsiminiau Hugą ir jo žinutę, pasidarė gera ir jauku,kai pagriebusi telefoną į ranką žvilgtelėti valandas, pamačiau žinutę nuo nežinomo numerio. Paspaudžiau ją ir radau tai,ko nesitikėjau labiausiai.

Atsakiau šaltai ir taip lyg man nerūpėtų, bet tik atsakius, ėmiau gauti dar daugiau žinučių. Kiekvieną jų, buvo labai skaudi ir įžeidžianti jausmą, kurį kūriau labai ilgą laiką. Simpatiją Hugui ir gal net meilę, o dabar vienas žmogus ima griauti viską ko taip ilgai troškau. Troškau būti laiminga ir argi aš buvau neteisi, kad viskas kažkada baigiasi? Likau labai nusiminusi, nes jau buvau beveik pakeičianti nuomonę...

__________________________________
Jei patiko, vote ⭐