Rytojus Priklausis Mums.

18 Skyrius.

×××××
Buvau pasodinta mašinos gale, o kol važiavom man nežinoma kryptimi jaučiau iš veidrodėlio į mane nukreipta žvilgsnį vaikino kuris mane pagrobė.
Mašinoje buvau tik aš ir jis. Mergina kažką jam paaiškino ir išėjo savo keliais.
Kažin ji buvo šiaip pasamdyta mane nuvilioti ar jie bendrininkai galvojau žiūrėdama pro langą ir bandydama nuspėti kur mes važiuojam.
-Klėja tau baisu? - vaikinas prabilo nuo priekinės sėdynės.
-O kaip tau atrodo? - prunkstelejau nuo jo kvailo klausimo.
-Aš tau nieko nedarysiu - jo akys į mane spigino iš veidrodėlio.
-Tai kam aš tau tada reikalinga?
-Negaliu pasakyti - jis nukreipė rudas akis kai aš pažvelgiau į jį.
-Gal galiu žinoti pagrobėjo varda? - sumurmėjau po nosimi bet jis mane išgirdo
-Keitas - jis atsakė į sukdamas į pramoninį rajoną kuriame buvo daug fabrikų iš kurių puse neveikė.
-Tu mane kankinsi? - išsigandusi kur jis mane veža paklausiau
-Sakiau kad tavęs neliesiu - jis pasiėmė telefoną ir surinko numerį.
-Atidarykit vartus, aš čia su mergina - jis kažkam į ragelį pasakė ir nelaukęs atsako nutrenkė telefoną ant sėdynės.
-Tu mane paleisi? - sušnabždėjau tyliai
-Nežinau Klėja, nežinau - jo balsas pirkimo.
Masina privažiavo didelius vartus už kurių buvo vienas mažesnių fabrikų ispraustas tarp dviejų iš šono didelių pastatų, uz vartų stovėjo žmogus kuris mus praleisdamas atvėrė vartus.
-Tu kažkam mane paliksi o tada mane kankins? - as buvau panikoj.
-Kam palikt tave turėčiau? - jis nukreipė žvilgsnį į mane.
-Nežinau, bosuj ar kam tu mane vėži - atsakiau tyliai, nepaliaujamai dairydamasi į šalis.
-Bosui? - jo lūpos siektiek šyptelėjo rimtame veide - čia viskam aš vadovauju Kleja.
Ką?? Jis ne kažkoks pasiuntinukas? Jis bosas, ir aš su juo sėdžiu vienoje mašinoje?
Mano širdis pradėjo daužytis o rankos spaust durų rankenėle. Deja jos buvo užrakintos.
-Paleisk mane, labai prašau - maldavau jo, jam sustabdžius masina.
-Kažkada galbūt ir paleisiu - jis išlipo iš masinos ir nuėjo iki mano durelių.
Jam atidarius duris bandžiau greitai nert pro jį ir bėgt bet jo rankos sučiupo mane greičiau nei aš spėjau nuleist kojas ant žemės
-Ramiau lėlyte ramiau - jis gniaužė mano rankas ir lėtai ištraukė mane iš masinos - žinok kad toli nenubegsi, vartai užrakinti o prie jų stovi du ginkluoti žmonės.
Jis mano rankas švelniai uzlauze už nugaros ir pradėjo vest į pastatą priešais mus. Aš muisčiausi ir cypiau bandydama ištrūkti bet jo rankos stipriai laikė mane.
Mums priėjus duris jas atvėrė aukštas vaikinas skusta galva ir tatuiruote virš antakio
-O tu greitai ja radai - jis išsišiepė man bet žodžiai buvo skirti vaikinui kuris laikė mano rankas.
-Kaip matai sunku nebuvo - Keitas atsakė tam išstypeliui vesdamas mane pro kolidoriu kuris buvo be langų. Čia buvo šalta ir tamsu.
-Kur tu mane vedi? - paklausiau jo bet jis man neatsakė tik toliau vedė prie dar vienu durų.
Duris atidarė spyrdamas į jas iš kojos, jos garsiai atsidarė atsitrenkdamos į sienas, nuo garso kruptelejau.
Čia patalpa smarkiai skyrėsi nuo ankstesnės. Čia buvo šviesu, sienose keli langai su grotomis, vienoje sienoje buvo senas židinys, prie jo sofos ir stalas nukrautas kažkokiais popieriais.
Perėjus šią patalpa pasimatė dvejos durys. Vienas Keitas atvėrė ir pasimatė ilgas kolidorius su daugybe durų abejose kolidoriaus pusėse.
Jis mane vedė į kolidoriaus vidurį, o tada atvėrė rudas duris. Už jų buvo normalus kambarys, su lova, spinta, ir kėde prie staliuko. Daugiau nieko. Tik šie daiktai. Čia kaip kalėjimas pamaniau ir pradėjau smarkiai muistytis kai jis mane vedė į kambario vidų.
-Prašau! Aš nenoriu - cypiau.
-Juk žinai kad vistiek busi čia uždaryta tai baik inkšti - jis ramiai atsakė į mano isterija.
-Padarysiu bet ką, tik paleisk - maldavau jį žvelgdama į jo rudas akis.
-Bet ką? - jis pakėlė antakius.
-Taip - jau ne taip ryžtingai atsakiau.
-Tada lik su manimi - jis visiškai rimtai pasakė ir priėjęs arčiau manęs įsispoksojo į akis.

_____
Veikėją pakeičiau 😏 sorry.