Klėja Greison - neseniai pabaigė universiteta ir gavo darbo stažuote vienoje didžiausių įmonių mieste.
Eidėjus Brestonas - iš tėvo paveldėjo puse akcijų įmonės, kurios direktorius yra jo tėtis.
Klėja - darbšti, atsakinga, ir trokštanti pasiekti savo...
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
-Ką čia darai? - paklausiau sutrikusi nuo jo pasirodymo. -Atvykau pas tave - jis pakėlė antakius -Kodėl nusprendej laukti prie mašinos o ne prie kambario? - buvau pasimetusi -Gal dėl to kad žinojau jog ruosiesi išvykti...-jis atsiplese nuo mašinos ir priėjo arčiau manęs - juk aš tave pazystu. Mano širdis pradėjo plakti dešimt kartų greičiau. -Tu manęs nepažįsti - pakėliau galva aukščiau -Nejaugi? Kodėl tada visa israudai? - jis pažiūrėjo į mano akis prisimerkęs -N-nes karsta - melavau gėdingai. -Pasakyk man Elena viena dalyką. -Koki? - susidomėjau nors jis vertė mane jaustis kvailai -Tu grįžai kad išgelbėtum Kleja, ar dėl manęs? Lėtai nugurkiau seiles, ir nuleidau akis į pilka asfaltą -Kodėl tau tai rūpi? - paklausiau apsimetusi kad manęs jo klausimai neveikia. -Atsakyk - jis toliau greze mane akimis - tuoj pat. -Dėl abiejų - pasakiau nors tai nebuvo tiesa, grįžau tik dėl vieno dalyko, ir jis tą puikiai žino. -Meluoji Elena, meluoji - jis pusiau nusišypsojo - zinau tiesa. -Tu nori mane tardyti? - rankas įsisprendziau į šonus atsistodama į kovine poza. -Nieko panasaus - jis iškėlė rankas į orą - tik norėjau žinoti. -Neturiu laiko šitoms nesąmonems Eidėjau man laikas vykti - bandžiau apeiti ji kai jis mane ciupo už ranku. -Kur skubi? - jis sumurmejo prie pat mano ausies. Sudrebejau visu kūnu. Ne dėl to kad man būtų salta. Dėl to kad jis buvo taip arti manęs. Po tiek laiko. Ir atrodo kad jis nebepyksta, kaip tik kažko iš manęs nori. Tik negaliu suprasti ko... -Aš išvykstu iš miesto - nusprendusi nepasiduoti jam pasakiau ir patraukiau jo rankas nuo savęs. -Tu grįsti atgal? - jis pasimete - viskas? -O ką man dar čia veikti? -Būk su manimi - jis pasisuko į moteli - grisk ir paprašyk dar kelių dienų. Kad ir kaip noreciau, negaliu... Negaliu po to ką esu jiems padarius. Keitui ir jam. Aš bijau prisipažinti tiesa. Geriau palikt taip kaip yra, nenoriu visko apsunkinti dar labiau. Žinau kad aš juos prarasciau amžiams. Dabar bent žinau kad galėčiau bet kada jiems paskambinti, o jei pasakyčiau tiesa jie manęs nekęstu. Uzteks kad aš save graužiu kiekviena diena. -Negaliu... Atleisk man bet aš negaliu - jaučiau kaip mano akių kampuciuose renkasi ašaros - as išvykstu. Jis taip ir stovėjo kur stovėjęs. Leido man įsesti į mašiną ir pajudėti iš vietos. Stebėdama ji galinio vaizdo veidrodėlyje apsiblioviau kaip mažas vaikas. Sakoma, jei ką nors myli, turi sugebėti paleisti. Aš tą ir padariau... Gal kažkada mums pavyks but kartu. Bet ne dabar....
________ Šioje vietoje aš nusprendžiau užbaigti Elenos istorija. Galbūt kazada sukursiu atskira istorija apie ją ir Eidėju. Bet šiai dienai, jos istorija baigta. 🙏❤️
